Kurią dieną yra tikrasis tavo gimtadienis?
Pagal mamą – gruodžio 5-ąją, o pagal pasą – sausio 1-ąją. Tais laikais, kai gimiau, dar buvo juntamos karo pasekmės. Tėvai stengėsi pajauninti vaiką, kad jeigu bus šaukimas į karą tais metais, kad nepaimtų. Aš švenčiu visą tą laikotarpį.
Nuotaika gera, esi kupinas energijos?
Kažkada karalius liepė rinkti duoklę iš piliečių. Grįžusių rinkėjų vis klausdavo, kaip jie reagavo. Tie sakydavo, kad šaukė, keikė jį. Ir tik tada, kai buvo pranešta, kad žmonės linksminasi, karalius liepė neberinkti duoklės, nes jie jau nebeturi ko prarasti. Taip ir aš dabar galiu tik džiaugtis. Turi pats sau nuotaiką pasikelti, o norinčiųjų ją sugadinti visada atsiras. Blogai tik tai, kad negaliu kaip jaunystėje lakstyti stogais.
Vis dar esi aistringas žvejys?
Tiek žuvų, kiek galėjau pagauti, jau pagavau. Didžiausia žuvis mano gyvenime svėrė daugiau kaip 80 kilogramų. Prie SGD terminalo sugavau didesnę nei 12 kilogramų sargybinę lydeką, saugojusią terminalą, kad teroristai prie jo nepriplauktų. Dabar atgailauju, kad tiek daug nugalabijau žuvų be reikalo, būdamas sotus, laimingas, šiltai aprengtas, ir prašau jų atleidimo.
Mes su Sauliumi Korsaku prieš dvidešimt metų pirmieji pradėjome propaguoti principą pagauni-paleidi. Aiškinome lietuviams, kurie girdavosi pagavę 20 lydekų, kad nereikia būti galvažudžiais – pagauk tiek, kiek tau reikia pavalgyti.
O pagavęs prieš paleisdamas pabučiuoji žuvį?
Aišku. Turiu draugų lynų, kurie drąsiai kimba, mes pasisveikiname ir paleidžiu juos. Galima pabučiuoti per nosinę, jeigu bijai. Iki kovido man nosinės nereikėjo, dabar galvoju – maža ką… Gali susirgti kokia žuvlige.
O ant ledo eini žvejoti?
Labai mėgdavau, bet dabar neinu dėl sveikatos.
O gyvenime ar sugavai didžiąją savo žuvį?
Dabar mano didžiausias noras, kad tą laimės žuvį sugautų mano šeima, dukros, anūkės, draugai, draugų draugai. Norėčiau, kad Lietuva ištrauktų tą auksinę žuvelę, kuri padarytų taip, kad nebūtų tokių nesąmonių, kurios dabar dedasi pasaulyje, kad mes visi gyventume gražiai ir laimingai, vienas kitą mylėtume, kad baigtume pasaulį varyti iš proto.
Kaip šiemet sekėsi verslas?
Didžiausia dovana, kurią gavau gimimo dienos proga – mano anūkė Gabija ir dukra Vaiva išdrįso nuvažiuoti į Dubajų, į parodą, ir jų sukurtos užrašinės buvo pripažintos gražiausiomis pasaulyje. Tai buvo kažkas tokio. Mes dar ir patys gerai nesuvokėme, kas atsitiko. Tai dovana ne tik man, bet ir visai Lietuvai, vargu ar besulauksiu geresnės. Parodoje pakistaniečiai klausė – o kur yra ta Lietuva?
Ar šiemet kalendorių pagaminsite daugiau?
Vienu metu mes privertėme daug kur sienoje įkalti vinutę kalendoriams. Tai kol tos vinys nebus ištrauktos iš sienų tiek namuose, tiek kontorose, tol gaminsime kalendorius kaip puošmeną. Vinių nesumažėjo, jų padaugėjo. Mes ir Afrikai gaminame kalendorių.
Ar dar paimi į rankas fotoaparatą?
Vardan spaustuvės teko aukoti fotografiją. Bet ji mano širdyje. Pirmoji meilė niekada nedingsta. Mane išmokė būti išmanų. Dabar aktyviai nefotografuoju, man reikia sutvarkyti tūkstančius negatyvų turintį archyvą.
Esi gimęs Klaipėdoje?
Gimiau Gargžduose, bet visą savo sąmoningą gyvenimą gyvenu ir gyvensiu Klaipėdoje, čia ir būsiu palaidotas. Šis miestas, ko gero, pats laimingiausias, nes jame labai daug protingų ir gražių žmonių. Tokius juos daro jūra.
Ko Klaipėdai paprašytum auksinės žuvelės?
Kad joje atsirastų dar dvi ar trys aukštosios mokyklos. Ji – pats idealiausias miestas tapti studentmiesčiu – jūra labai gerai veikia smegenų sistemą. Išmokiusi jaunus žmones Klaipėda ištaško juos visokiems kaunams, vilniams, užsieniams. Uostamiesčiui šiek tiek trūksta išmanumo. Ir dar prašyčiau žuvelės, kad duotų Lietuvos valdžiai supratimą, jog uostas yra išėjimas į jūrą, o ne kloaka, į kurią išmetamos atliekos.
