Ruduo kasdien įgauna pagreitį, nors dienos dar nelabai panašios į rudenines. Jau nušurmuliavo ir kasmetinė rudeninė miesto šventė „Obuolinės“, kurioje buvo pagerbti rajono ūkininkai, vyko sporto varžybos, įvairios edukacinės ir kūrybinės veiklos bei koncertai. „Obuolinių“ Turizmo nakties programoje buvo siūloma apsilankyti kolekcininko Arūno Vilkončiaus sendaikčių muziejuje, kuris įsikūręs Anykščių meno mokyklos rūsyje.
Praėjus keletui dienų susitikome su sendaikčiu muziejaus savininku Arūnu ir teiravomės, kaip praėjo Turizmo naktis? Ar netrūko lankytojų, ar šventės dalyviai domėjosi muziejaus eksponatais?
Nesitikėjau, kad sulauksiu tiek lankytojų. Užsuko ne tik anykštėnai, bet ir šventės svečiai iš Klaipėdos, Vilniaus, Ukmergės, Panevėžio, buvo svėdasiškiai ir raguvėliečiai. Malonu, kad apsilankė istorikas Tomas Baranauskas, archeologas Gintautas Zabiela, kurio nuomone šis muziejus galėtų tapti Anykščių krašto kraštotyros muziejumi. Muziejuje lankėsi ir anykštėnai kolekcininkai Rolandas Jurkėnas, Romas Šalavėjus ir kiti. Džiugu, kad apsilankė ir rajono vicemerė Audronė Savickienė, kuri nusistebėjo eksponatų gausa.
Kaip nebūtų keista, apsilankė daug jaunimo – mokinių ir studentų. Paskaičiavai, kad iki 23 valandos muziejų apžiūrėjo per 100 svečių. Daugelis jų net nežinojo, kad Anykščiuose yra toks muziejus ir kad jame tokia gausybė įvairių eksponatų.
Jūsų muziejaus atidarymas ir pristatymas visuomenei vyko 2018 metais Miesto šventės metu. Kas per tą laiką keitėsi?
Lankytojus nustebinti norėjau nauja senovinių gramofonų kolekcija, kurią eksponavau prie muziejaus durų kieme. Visi turimi gramofonai veikiantys, tad visus lankytojus pasitikau su originalia senovinių plokštelių muzika. Lauke buvau pastatęs ir malkomis kūrenamą „samovarą“, norėjau pavaišinti dūmais kvepiančia arbata. Gaila, užklupo lietus ir teko viską suneši į patalpą. Tiesa, galiu paminėti, kad turiu įsigijęs nešiojamą senovinį gramofoną, kuris labai kompaktiškai susideda ir tampa knygos dydžio. O sumontavus į grojamą padėtį galima uždėti standartinę plokštelę ir klausytis muzikos ne tik patalpoje, bet ir gamtoje.
Paskutinis mano įsigytas eksponatas – dimofonas. Apie tokį prietaisą anksčiau nieko nebuvau girdėjęs. Tai kažkas panašaus į dabartinį diktofoną, bet tas prietaisas senas, pagamintas apie 1948 metus Vokietijoje. Įdomu tai, kad į plokštelę galima tekstą ar muziką įrašyti ir paklausyti, vėliau viską ištrinti ir vėl ką nors įrašyti. Tai daugkartinio naudojimo įrašų plokštelė. Tokias plokšteles turiu dvi. Šis aparatas elektrinis lempinis ir kol kas neveikiantis, tačiau viliuosi, kad kada nors jį suremontuosime.
Pas jus tiek daug eksponatų, kad net akys raibsta. Ir jų vis kaskart daugėja. Kaip sutalpinsite, jei dar jų įsigysite?
Naujų eksponatų vis kažkaip atsiranda. Tai pats kuo nors susidomiu, tai kas nors pasiūlo. Seną knygą, labai seną nuotrauką dar galiu paimti, tačiau didesniems daiktams tiesiog nebėra vietos. Diskutuojant su apsilankiusiais muziejuje, jie dažnas manęs klausia, kodėl neprašau rajono valdžios kitų patalpų. Sako, gal visą tą apatinį aukštą būtų galima panaudoti muziejui, kur anksčiau buvo Dailės mokykla, juk Muzikos mokykla anksčiau tilpo į du aukštus, tai dabar tikrai turėtų sutilpti, nes moksleivių tikrai nedaugėja. Būtų gerai toks sprendimas, tačiau kol kas tik pamąstymai…
Dalina RUPINSKIENĖ
Šaltinis: Nyksciai
