Rugsėjo 19 d., netekome muziejininko, etninės kultūros tyrinėtojo, technikos vertybių eksperto, 2021 m. nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato, humanitarinių mokslų daktaro Eligijaus Juvencijaus Morkūno (1945-2023).
Nuoširdžiai užjaučiu E.J. Morkūno šeimą ir artimuosius.
Noriu papasakoti kelis žodžius apie jo ilgametę draugystę su Tėvu Stanislovu. Daktaras Eligijus Juvencijus Morkūnas parašė mano knygai „Tėvo Stanislovo saulė“ prisiminimus. Jis ilgus bendravo su Tėvu Stanislovu. Saulutės Paberžėje buvo daromos pagal daktaro atvežtus iš Rumšiškių senovinių lietuviškų saulučių piešinius. Tėvas Stanislovas ne kartą lankėsi Rumšiškėse, kalbėjosi su E. J. Morkūnu. Yra atvežęs ir perdavęs Buities muziejui netoli 300 įvairių eksponatų iš Paberžės kolekcijos – varinių puodų ir panašiai.
Dr. Elegijus Juvencijus Morkūnas yra dalyvavęs mano knygų pristatymuose, tame tarpe – Vilniaus knygų mugėje. Jis buvo vienas iš šviesiausių mūsų laikmečio žmonių!
Vertinkime žmones, kol jie gyvi! Kol šalia…O dabar skaitykite!
„Pirmąkart pamačiau Tėvą Stanislovą Kauno Rotušės aikštėje. Jis su vienuolio abitu, susijuosęs virve. Pamatyti tais laikais, apie 1970 metus – reginys neįprastas. Vėliau sužinojau, kad tai buvo mano mamos bendramokslės Jadvygos Dobrovolskaitės brolis, tapęs vienuoliu. Jie, atrodo, buvo kilę nuo Dotnuvos. Ne kartą teko buvoti pas Tėvą Stanislovą Paberžėje. Imponavo jis savo atvirumu, paprastumu, asketišku gyvenimu.
Mane – savo polinkiu rinkti senus daiktus, iš jų sukurti kokį kryžių ar viršūnėlę iškalti iš metalo. Pavyzdžiui, jis pasakojo, kad iš Rygos metalo laužo supirktuvių atsivežė gražių, nors ir skirtingų raštų balkonų tvorelių, iš kurių sukomponavo šventoriaus tvorą. Kiekvienas tvoros tarpsnis vis kitoks, tačiau visuma darni. Tėvas Stanislovas iš senų pastatų dalių, buities daiktų kūrė naujus paminklus, vėliau jie pateko į Lietuvių liaudies meno albumus. Jis mėgo rodyti savo sukurtus paminklus ar surinktus rinkinius. Jis surado labai senus, be rėmų, paveikslus bažnyčios palėpėje, išvalė ir jais papuošė bažnytėlės sienas, ir be pasididžiavimo aprodydavo, gėrėdavosi jais. Rinko senus procesijų skardinius žibintus, labiausiai tuos senovinius, iškarpytus iš skardos, kurie kitiems jau buvo „pasenę, nebegražūs“. Juos pats arba jo svečiai atnaujindavo, perdažydavo. Klebonijos sienos būdavo puošiamos jau „negražiais“ metaliniais šaltkalvių nukaltais arba kalvio darbo kryžiais, kuriais jis labai žavėdavosi. Kaldavo kryžių saulutes ir pats, dalydavo svečiams arba duodavo medžiagų, įrankių ir galimybę patiems svečiams ką nors sukurti. Tėvo Stanislovo gamintomis saulutėmis pasipuošė ne vieni šventoriaus vartai, šventorių tvoros smailės. Toms saulutėms gaminti reikėdavo juodo ir spalvoto metalo kniedžių. Važiuodamas į svečius, stengdavausi atvežti metalo atraižų, kniedžių, kurių buvo galima gauti tik Elektros aparatūros gamykloje iš draugų, nes parduotuvėse nebūdavo. Verandos vidinės sienos buvo nukabinėtos gausybe raktų ir raktelių, o klebonijoje žvilgėjo įvairiausi variniai puodai, kurie dengė visą sieną. Iš tų puodų gamindavo originalias elektrines stalines ar sienines lempas.
Išleisdamas po viešnagės kartais primindavo, kad nevežčiau šokoladinių saldainių dėžutėse, nes jų visi atveža, o atvežčiau duonos, jos atvežti retas susipranta… Klebonijos durys visada ir visiems būdavo atviros. Jos tiesiog ir naktį nebūdavo rakinamos. Klebonijoje buvo galima pernakvoti, tą ne kartą teko daryti – miegoti kietose vienuoliškose lovose. Klebonijoje jis turėjo senų knygų, žurnalų ir naujausių leidinių. Kartą pasiūlė pavartyti XX amžiaus pradžios laikraščių rinkinį Litwa. Rinkinį įnikau skaityti, o jis pasiūlė: „Tau svarbiau, vežkis, nereikės ištraukų išsirašinėti.“ Taip gavau metinį laikraščių komplektą. Laikraštis buvo redaguotas Davainio-Silvestraičio, kurio pagrindinė misija buvo kreiptis į lenkakalbius tautiečius ir juos įtraukti į lietuviškąją veiklą. Laikraštyje buvo daug žurnalistinės medžiagos apie lenkų daromas skriaudas lietuviams visoje Lietuvoje. Ta tema buvo visiškai ignoruojama sovietinėje istoriografijoje. Leidinį saugau kaip prisiminimą apie Tėvą Stanislovą.
Tėvo Stanislovo polinkis rinkti senovinius daiktus atkreipė ne vieno istoriko ar muziejininko dėmesį. Todėl ne kartą jam buvo patarta, kaip rinkti eksponatus, kaip reikia užrašyti metrikas. Jis atsakydavo, kad tai esąs muziejininkų darbas. Taigi, surinkti į vieną krūvą, pavyzdžiui, girnakmeniai, iškelti iš savo naudojimo vietos, neaprašant, kaip buvo įrengti, kas ir kam buvo įrengęs, praranda didžiąją dalį savo vertės. Surinkti šimtai girnakmenių panaudojami naujiems kūriniams kurti, bet jie nebekalba apie autentišką aplinką, apie jų savininkus. Jie buvo išdėliojami kapinėse kaip obeliskai, įmūrijami į tvoras, jais grindžiami takai, iš jų statomi antkapiniai paminklai. Tai davė didelį impulsą parapijiečiams, ir girnos tapo statybine medžiaga, kad ir su gera intencija.
Žymiausias XX amžiaus etnologas, muziejininkas Vacys Milius prašė manęs Tėvui Stanislovui (tikr. Algirdui Mykolui Dobrovolskiui) nuvežti kryžių piešinių pavyzdžių, kad Tėvas Stanislovas per daug nenukryptų nuo tradicinės kryždirbystės. Paprašė – taip ir padariau. Vengdamas viešumos, pristačiau didelį pluoštą piešinių kopijų į Paberžės kleboniją. Tie pavyzdžiai gerai pasitarnavo ir svečiams, kuriantiems metalines saulutes. Daugelis Tėvo Stanislovo sukauptų rinkinių buvo surinkti padedant talkininkams. Talkino kartais ir labai tolimų parapijų klebonai, jau nekalbant apie artimiausių parapijų klebonus ir tikinčiuosius. Talkininkams padedant buvo sukaupta ir bažnytinės aprangos kolekcija, tada saugoma klebonijos sodybos svirnelyje. Deja, saugojimo sąlygos niekaip neprilygo muziejams.
Tėvo Stanislovo geranoriškumas, nuoširdumas ir meilė atperka visus kolekcionavimo trūkumus. Stanislovą Dobrovolskį prisimenu kaip labai gerą organizatorių, gebantį apie save sutelkti ir uždegti aplinkinius bendrai veiklai. Prisimenu, kaip Liaudės upelio slėnio šabakštyną savo ir talkininkų rankomis pavertė puikiu parku. Paprastas kaimo kapinaites pavertė turistų gausiai lankomu objektu, kur jo ir talkininkų pastangomis statomi teminiai paminklai, išryškinami 1863 m. sukilimo dalyvių kapai. Tėvas Stanislovas vis prisimindavo Paberžės kleboną Antaną Mackevičių, sukilimo vadą. Klebonijoje kabojo paveikslėlis, kur A. Mackevičius išveda parapijiečius į sukilimą. Tėvas Stanislovas saugojo sukilimo dvasia dirbusio Vinco Svirskio kryžius šalia bažnytėlės kolonų.“
Iš dr. Valentinos Šereikienės knygos „Tėvo Stanislovo saulė“. Psl.139-140
Straipsnio autorė: dr. Valentina Šereikienė, rašytoja
Rugsėjo 19 d., netekome muziejininko, etninės kultūros tyrinėtojo, technikos vertybių eksperto, 2021 m. nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato, humanitarinių mokslų daktaro Eligijaus Juvencijaus Morkūno (1945-2023).
Nuoširdžiai užjaučiu E.J. Morkūno šeimą ir artimuosius.
Noriu papasakoti kelis žodžius apie jo ilgametę draugystę su Tėvu Stanislovu. Daktaras Eligijus Juvencijus Morkūnas parašė mano knygai „Tėvo Stanislovo saulė“ prisiminimus. Jis ilgus bendravo su Tėvu Stanislovu. Saulutės Paberžėje buvo daromos pagal daktaro atvežtus iš Rumšiškių senovinių lietuviškų saulučių piešinius. Tėvas Stanislovas ne kartą lankėsi Rumšiškėse, kalbėjosi su E. J. Morkūnu. Yra atvežęs ir perdavęs Buities muziejui netoli 300 įvairių eksponatų iš Paberžės kolekcijos – varinių puodų ir panašiai.
Dr. Elegijus Juvencijus Morkūnas yra dalyvavęs mano knygų pristatymuose, tame tarpe – Vilniaus knygų mugėje. Jis buvo vienas iš šviesiausių mūsų laikmečio žmonių!
Vertinkime žmones, kol jie gyvi! Kol šalia…O dabar skaitykite!
„Pirmąkart pamačiau Tėvą Stanislovą Kauno Rotušės aikštėje. Jis su vienuolio abitu, susijuosęs virve. Pamatyti tais laikais, apie 1970 metus – reginys neįprastas. Vėliau sužinojau, kad tai buvo mano mamos bendramokslės Jadvygos Dobrovolskaitės brolis, tapęs vienuoliu. Jie, atrodo, buvo kilę nuo Dotnuvos. Ne kartą teko buvoti pas Tėvą Stanislovą Paberžėje. Imponavo jis savo atvirumu, paprastumu, asketišku gyvenimu.
Mane – savo polinkiu rinkti senus daiktus, iš jų sukurti kokį kryžių ar viršūnėlę iškalti iš metalo. Pavyzdžiui, jis pasakojo, kad iš Rygos metalo laužo supirktuvių atsivežė gražių, nors ir skirtingų raštų balkonų tvorelių, iš kurių sukomponavo šventoriaus tvorą. Kiekvienas tvoros tarpsnis vis kitoks, tačiau visuma darni. Tėvas Stanislovas iš senų pastatų dalių, buities daiktų kūrė naujus paminklus, vėliau jie pateko į Lietuvių liaudies meno albumus. Jis mėgo rodyti savo sukurtus paminklus ar surinktus rinkinius. Jis surado labai senus, be rėmų, paveikslus bažnyčios palėpėje, išvalė ir jais papuošė bažnytėlės sienas, ir be pasididžiavimo aprodydavo, gėrėdavosi jais. Rinko senus procesijų skardinius žibintus, labiausiai tuos senovinius, iškarpytus iš skardos, kurie kitiems jau buvo „pasenę, nebegražūs“. Juos pats arba jo svečiai atnaujindavo, perdažydavo. Klebonijos sienos būdavo puošiamos jau „negražiais“ metaliniais šaltkalvių nukaltais arba kalvio darbo kryžiais, kuriais jis labai žavėdavosi. Kaldavo kryžių saulutes ir pats, dalydavo svečiams arba duodavo medžiagų, įrankių ir galimybę patiems svečiams ką nors sukurti. Tėvo Stanislovo gamintomis saulutėmis pasipuošė ne vieni šventoriaus vartai, šventorių tvoros smailės. Toms saulutėms gaminti reikėdavo juodo ir spalvoto metalo kniedžių. Važiuodamas į svečius, stengdavausi atvežti metalo atraižų, kniedžių, kurių buvo galima gauti tik Elektros aparatūros gamykloje iš draugų, nes parduotuvėse nebūdavo. Verandos vidinės sienos buvo nukabinėtos gausybe raktų ir raktelių, o klebonijoje žvilgėjo įvairiausi variniai puodai, kurie dengė visą sieną. Iš tų puodų gamindavo originalias elektrines stalines ar sienines lempas.
Išleisdamas po viešnagės kartais primindavo, kad nevežčiau šokoladinių saldainių dėžutėse, nes jų visi atveža, o atvežčiau duonos, jos atvežti retas susipranta… Klebonijos durys visada ir visiems būdavo atviros. Jos tiesiog ir naktį nebūdavo rakinamos. Klebonijoje buvo galima pernakvoti, tą ne kartą teko daryti – miegoti kietose vienuoliškose lovose. Klebonijoje jis turėjo senų knygų, žurnalų ir naujausių leidinių. Kartą pasiūlė pavartyti XX amžiaus pradžios laikraščių rinkinį Litwa. Rinkinį įnikau skaityti, o jis pasiūlė: „Tau svarbiau, vežkis, nereikės ištraukų išsirašinėti.“ Taip gavau metinį laikraščių komplektą. Laikraštis buvo redaguotas Davainio-Silvestraičio, kurio pagrindinė misija buvo kreiptis į lenkakalbius tautiečius ir juos įtraukti į lietuviškąją veiklą. Laikraštyje buvo daug žurnalistinės medžiagos apie lenkų daromas skriaudas lietuviams visoje Lietuvoje. Ta tema buvo visiškai ignoruojama sovietinėje istoriografijoje. Leidinį saugau kaip prisiminimą apie Tėvą Stanislovą.
Tėvo Stanislovo polinkis rinkti senovinius daiktus atkreipė ne vieno istoriko ar muziejininko dėmesį. Todėl ne kartą jam buvo patarta, kaip rinkti eksponatus, kaip reikia užrašyti metrikas. Jis atsakydavo, kad tai esąs muziejininkų darbas. Taigi, surinkti į vieną krūvą, pavyzdžiui, girnakmeniai, iškelti iš savo naudojimo vietos, neaprašant, kaip buvo įrengti, kas ir kam buvo įrengęs, praranda didžiąją dalį savo vertės. Surinkti šimtai girnakmenių panaudojami naujiems kūriniams kurti, bet jie nebekalba apie autentišką aplinką, apie jų savininkus. Jie buvo išdėliojami kapinėse kaip obeliskai, įmūrijami į tvoras, jais grindžiami takai, iš jų statomi antkapiniai paminklai. Tai davė didelį impulsą parapijiečiams, ir girnos tapo statybine medžiaga, kad ir su gera intencija.
Žymiausias XX amžiaus etnologas, muziejininkas Vacys Milius prašė manęs Tėvui Stanislovui (tikr. Algirdui Mykolui Dobrovolskiui) nuvežti kryžių piešinių pavyzdžių, kad Tėvas Stanislovas per daug nenukryptų nuo tradicinės kryždirbystės. Paprašė – taip ir padariau. Vengdamas viešumos, pristačiau didelį pluoštą piešinių kopijų į Paberžės kleboniją. Tie pavyzdžiai gerai pasitarnavo ir svečiams, kuriantiems metalines saulutes. Daugelis Tėvo Stanislovo sukauptų rinkinių buvo surinkti padedant talkininkams. Talkino kartais ir labai tolimų parapijų klebonai, jau nekalbant apie artimiausių parapijų klebonus ir tikinčiuosius. Talkininkams padedant buvo sukaupta ir bažnytinės aprangos kolekcija, tada saugoma klebonijos sodybos svirnelyje. Deja, saugojimo sąlygos niekaip neprilygo muziejams.
Tėvo Stanislovo geranoriškumas, nuoširdumas ir meilė atperka visus kolekcionavimo trūkumus. Stanislovą Dobrovolskį prisimenu kaip labai gerą organizatorių, gebantį apie save sutelkti ir uždegti aplinkinius bendrai veiklai. Prisimenu, kaip Liaudės upelio slėnio šabakštyną savo ir talkininkų rankomis pavertė puikiu parku. Paprastas kaimo kapinaites pavertė turistų gausiai lankomu objektu, kur jo ir talkininkų pastangomis statomi teminiai paminklai, išryškinami 1863 m. sukilimo dalyvių kapai. Tėvas Stanislovas vis prisimindavo Paberžės kleboną Antaną Mackevičių, sukilimo vadą. Klebonijoje kabojo paveikslėlis, kur A. Mackevičius išveda parapijiečius į sukilimą. Tėvas Stanislovas saugojo sukilimo dvasia dirbusio Vinco Svirskio kryžius šalia bažnytėlės kolonų.“
Iš dr. Valentinos Šereikienės knygos „Tėvo Stanislovo saulė“. Psl.139-140
Straipsnio autorė: dr. Valentina Šereikienė, rašytoja
