Visi mes žinome didįjį Dievo ir artimo meilės įsakymą ir taip pat žinome, kaip kartais yra sunku jį vykdyti. Lengva mylėti Dievą, kai viskas gerai sekasi, bet sunku, kai susiduriame su kančia. Tuomet ne vieną aplanko mintis, kad gal ir Dievo nėra, nes jei jis būtų, tikriausiai, neleistų tiek kentėti. Taip pat lengva mylėti žmones, kurie mus myli ir linki mums gero, bet sunku mylėti, kai patiriame skriaudą, priešiškumą ar pažeminimą. Tuomet mūsų širdyje kyla pyktis, ir esame stipriai gundomi už bloga atsimokėti blogiu.
Kartą apaštalas Petras paklausė Jėzų: kiek kartų galima atleisti nusikaltusiam žmogui? Gal septynis kartus? Jėzus atsakė, kad ne septynis, bet septyniasdešimt septynis kartus, tai yra atleisti visada. Ta proga Jėzus pasakė palyginimą apie beširdį žmogų, kuris, patyręs didelį gailestingumą, nenorėjo atleisti nedaug skolingam žmogui (žr. Mt. 18, 21–35). Skolintojas šį beširdį žmogų įmetė į kalėjimą, iki šis sugrąžins visą skolą. Baigdamas pasakojimą, Jėzus pasakė: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35).
Gebėjimas atleisti liudija apie žmogaus dvasinę brandą. Apaštalas Paulius pirmuosius krikščionis mokė: „Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3, 12–12).
Pykdami ir neatleisdami mes nieko nelaimime, tik apiplėšiame save, nes pyktis užima mumyse atleidimui skirtą vietą. Atleidimas nevadina blogio gėriu; atleidimas nereiškia, kad mes blogį toleruojame, bet kad priimame brolius tokius, kokie jie yra, nepaisydami mums padaryto blogio; priimame panašiai, kaip Dievas priima mus, nusidėjėlius, nepaisydamas mūsų nuodėmių. Teismą už padarytą skriaudą paliekame Dievui.
Pykdami ir neatleisdami mes nieko nelaimime, tik apiplėšiame save, nes pyktis užima mumyse atleidimui skirtą vietą.
Krikščionybė yra graži, bet reikli. Dievo žodis kviečia mus elgtis taip, kaip elgėsi Viešpats, kuris prikaltas ant kryžiaus meldėsi net už savo budelius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).
Sunkiausia praktikuoti atlaidumą tiems, kurie stokoja nuolankumo. Puikybė yra labai blogas patarėjas, nes kliudo matyti savo silpnumą bei nuodėmes ir tarsi per didinamąjį stiklą matyti kitų daromą blogį. Todėl kai matysime, jog sunku yra atleisti mums padarytą nuoskaudą, suvokime, kad dar daug turime puikybės, su kuria reikia rimtai kovoti.
Apaštalas Paulius jaunystėje buvo uolus fariziejus, pasiryžęs kovoti su krikščionimis, kurie, jo nuomone, buvo klaidatikiai. Apsireiškęs Kristus perkeitė Paulių, ir šis vyras, kadaise buvęs pačios geriausios nuomonės apie save, tapo nuolankiu Evangelijos nešėju pagonių tautoms. Paulius Laiške romiečiams yra užrašęs auksinę mintį: „Neleisk, kad tave blogis nugalėtų, bet nugalėk blogį gerumu“ (Rom 12, 21).
Senojo Testamento Siracido knygoje skaitome: „Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsiesi, nuodėmės bus tau atleistos. <…> Atsimink įsakymus ir neširsk ant artimo; atsimink Aukščiausiojo Sandorą ir atleisk kaltę!“ (Sir 28, 2.7). Mūsų Viešpats Jėzus taip pat įsakmiai mokė atlaidumo ir priešų meilės: „Aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 45). Pasitikrinkime, kiek esame nuoseklūs Jėzaus sekėjai.
Šaltinis: Musuzinios.lt