Kaip mes supratome, kad trūksta mėlynos
Kaip žinoma, Homero „Odisėjoje“ aprašoma „tamsaus vyno spalvos“ jūra. Bet kodėl „tamsaus vyno spalvos“, o ne „tamsiai mėlyna“ arba „žalia“? 1858 metais mokslininkas Viljamas Gladstonas, kuris vėliau tapo Didžiosios Britanijos premjeru, pastebėjo, kad tai ne vienintelis keistas Homero vartojamas spalvos aprašymas. Nepaisant to, kad poetas kiekviename savo kūrinyje detaliai aprašo sudėtingas aprangos, šarvų, ginklų, veido bruožų, gyvūnų ir kitas detales, jo minimos spalvos atrodo keistos: geležys ir avys – violetinės, medus – žalias.
Gladstonas nusprendė apskaičiuoti, kiek kartų knygoje minima kiekviena spalva. Juoda sutinkama maždaug 200 kartų, balta – maždaug 100, o kitos spalvos – itin retai: raudona – mažiau nei 15 kartų, žalia ir geltona – mažiau nei 10 kartų. Išnagrinėjęs kitus Senovės Graikijos tekstus Gladstonas pastebėjo tą patį dėsningumą – juose nebuvo nieko, kas būtų aprašoma kaip „mėlyna“. Tokio žodžio net neegzistavo.
Atrodo, kad graikai gyveno pilkame, purviname pasaulyje, kuriame nebuvo ryškių spalvų. Daugiausia aplink buvo juodos, baltos ir metalo spalvų su retomis raudonos ir geltonos spalvų blykstėmis.
Gladstonas padarė prielaidą, kad tai galimai buvo unikali graikų savybė. Bet filologas Lazaris Geigeris pratęsė jo tyrimus ir išsiaiškino, kad šis dėsningumas pastebimas ir kitose kultūrose.
Jis tyrė islandų sagas, Koraną, senovės Kinijos pasakojimus ir senąjį žydų Biblijos tekstą. Analizuodamas hinduistų vedas jis pastebi: „Šie tekstai, kuriuose yra daugiau nei dešimt tūkstančių eilių, kupini dangaus aprašymų. Kažin ar koks nors kitas objektas aprašomas dažniau. Saulė ir spalvų žaismas dangaus pakraštyje saulėtekio metu, debesys ir žaibai, oras ir eteris – visa tai vėl ir vėl atsiveria prieš mus. Tačiau šiose senose dainose niekur neminima, kad dangus yra mėlynos spalvos.“
Šios tautos neturėjo mėlynos, nes negebėjo atskirti jos nuo žalios ir juolab tamsių atspalvių.
Geigeris nusprendė išsiaiškinti, kada žodis „mėlynas“ atsirado įvairiose kalbose, ir pastebėjo keistą dėsningumą. Kiekvienoje kalboje egzistavo žodžiai juodai ir baltai, tamsai ir šviesai apibūdinti. Kitas atsiradęs spalvą nusakantis žodis – „raudona“, kraujo ir vyno spalva. Po raudonos tradiciškai atsiranda geltona, o vėliau – žalia (nors kai kuriose kalbose geltona ir žalia keičiasi vietomis). Paskutinė į visas kalbas ateina mėlyna.
Vienintelė senovės civilizacija, sukūrusi žodį mėlynai spalvai apibūdinti, buvo egiptiečiai, tad visiškai nestebina, kad vienintelė kultūra, gaminusi mėlyną dažiklį, taip pat buvo senovės egiptiečiai.
Gerai pagalvojus, mėlyna ne taip ir dažnai sutinkama gamtoje: mėlynų gyvūnų beveik nėra, mėlynos akys – retenybė, o mėlynos gėlės dažniausiai tėra selekcijos rezultatas. Be abejo, yra dangus, bet ar jis iš tikrųjų mėlynas? Iš Geigerio darbų sužinojome, kad net šventuosiuose tekstuose, kuriuose minimas dangus, jis nebūtinai yra mėlynas.
Ar dangus iš tikrųjų mėlynas?
Tyrėjas Gajus Doičeris, knygos „Per kalbos veidrodį: kodėl kitomis kalbomis pasaulis atrodo kitaip“ autorius, atliko socialinį eksperimentą. Teoriškai vienas pirmųjų klausimų, kuriuos užduoda viso pasaulio vaikai, – „Kodėl dangus mėlynas?“. Mokslininkas užaugino dukrą, stengdamasis nukreipti jos dėmesį nuo dangaus spalvos, o vėliau jos paklausė, kokią spalvą ji mato, kai žiūri į dangų.
Alma, tyrėjo dukra, nežinojo atsakymo. Jai dangus buvo bespalvis. Pirmiausia ji nusprendė, kad dangus baltas, bet vėliau priėjo prie išvados, jog jis mėlynas. Taigi mėlyna spalva nebuvo pirma, kurią ji pamatė, ir tai buvo ne tas atsakymas, prie kurio ji linko intuityviai, nors galiausiai būtent jį ir pasirinko.
Vadinasi, iki šio žodžio atsiradimo žmonės nematė mėlynos spalvos?
Su šia prielaida viskas daug sunkiau, nes negalime tiksliai pasakyti, apie ką galvojo Homeras, kai aprašė „tamsaus vyno“ spalvos jūrą ir violetinę avį, bet mes tiksliai žinome, kad senovės graikai ir apskritai visos senovės civilizacijos turėjo tą pačią smegenų ir akių struktūrą, vadinasi, kaip ir mes, gebėjo atskirti spalvas.
Bet ar galite pamatyti ką nors tokio, kam aprašyti nerastumėte tinkamo žodžio?
Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, tyrėjas Žiulis Davidoffas išvyko į Namibiją aplankyti himba genties. Šios genties kalboje nėra specialaus mėlynos spalvos apibrėžimo, joje mėlyna ir žalia „sulietos“ leksikos lygmeniu.
Eksperimentuojant genties nariams buvo parodytas apskritimas, kuriame 11 kvadratų buvo žali, o 1 – mėlynas. Dauguma dalyvių nesugebėjo atskirti spalvų. Kam visgi pavyko tai padaryti, prireikė gerokai daugiau laiko ir bandymų, negu būtų prireikę net silpną regėjimą turinčiam žmogui iš išsivysčiusios šalies.
Šaltinis: https://vmarkus.lt/
