Įvertinimas
Profesorius, habilituotas daktaras, ilgametis Valstybinės miškų tarnybos darbuotojas Andrius Kuliešis rugpjūčio 2-ąją švenčia aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Gimtadienio dieną su profesoriumi kalbamės apie valstybei reikšmingiems darbams įkvėpusius žmones ir besikeičiantį lietuvių požiūrį į miškus.
Esate parašęs dvi disertacijas apie miškų našumo, jų išteklių nustatymo klausimus ir naudojimo galimybes, taip pat publikavęs šimtus mokslinių straipsnių ne tik lietuviškuose, bet ir tarptautiniuose leidiniuose. Kas įkvėpdavo tokiems darbams?
Visų pirma turėjau oficialius mokslinius vadovus, pavyzdžiui, pirmajam mano moksliniam darbui vadovavo docentas Jonas Repšys, o kai plačiau pradėjau žiūrėti į mišką ir jo raidą, tai didžiausias autoritetas buvo akademikas Leonardas Kairiūkštis. Bendrai, buvo labai daug dėstytojų, kurių paskaitas teko klausyti skirtingose institucijose, ir galiu pasakyti, kad neturėjau blogų dėstytojų, tik visus reikia išmokti klausyti ir perimti žinias. Juk dauguma dėstytojų siekia savo klausytojam tik gero, kad jie kažką pasiektų, panaudotų mintis ir jas garsintų.
Pats taip pat ruošiate miškų ūkio specialistus. Ką pastebite?
Kai aš mokiausi – miškininkystė buvo prestižinė specialybė, šiandien – kiek kitaip. Šiandien reikia daugiau pastangų, kad jaunimas mokytųsi miškininkystės, būtų supažindinimas su jos pagrindais, o vėliau gebėtų atsirinkti ir dirbti taip, kad ir gamtai nebūtų padaryta nuostolių, ir kad žmogus turėtų galimybę pasinaudoti darbo vaisiais.
O ar pats galėtumėte išskirti vieną darbą, kuriuo didžiuotumėtės ir džiaugtumėtės?
Vienas iš mano svarbiausių darbų – sukurtas instrumentas kontroliuoti pačią miško raidą ir ją vertinti – nacionalinė miškų inventorizacija. Šiuo darbu apie 1968 m. aš pradėjau savo mokslinę karjerą. Teko labai daug padirbėti: darbo rengimas ir suinteresuotų pusių įtikinėjimas užtruko apie 30 metų. Reikėjo įrodyti, kad tokia inventorizacija duos aiškius rodiklius, padėsiančius parodyti, ar einame teisingu keliu ir kas jame koreguotina (red. past. su visa istorija galima susipažinti čia).
Per ilgametę savo profesinę patirtį taip pat turėjote pastebėti, kaip keitėsi žmonių požiūris į miškus. Kas lietuviui šiandien yra miškas?
Požiūris į miškus keitėsi iš esmės. Jei anksčiau galvojome, kad reikia kiekvieną lopinėlį, aikštelę išnaudoti ir išgauti kuo daugiau medienos, tai šiandien žmonės mato ir nori, kad miškai būtų išsaugoti, jų būtų kuo daugiau ir kuo natūralesni. Šie norai suprantami, bet jie turi būti aiškiai kontroliuojami stebėjimais miške. Tam ir yra nacionalinė inventorizacija, kuri labai jautriai parodo, į kurią pusę mūsų miškai eina, kokia jų raida. Niekada negalima tik iš nuojautos ar emocijos priiminėti sprendimus, kurie nežinia kaip atsilieps pačiam miškui.
O kas Jums yra miškas?
Su mišku susietas visas mano gyvenimas. Norint suprasti mišką neužtenka nueiti pagrybauti, reikia mišką stebėti ir su juo draugauti. Miškas nestovi vietoje, jis auga ir jei jo laiku neatkuri – sunyksta. Miškas yra šiandien, bus ir rytoj, bet turi būti atitinkamai globojamas, veikiamas ir neturėtų būti vienadienių skubių sprendimų, keitimų. Kaip vienas politikas kadaise išsireiškė, miškas – ne morkų laukas, kuris per metus pasikeitė ir kitais metais vėl gali kitas kultūras sodinti. Miškas auga ilgai, šimtus metų, todėl mes turime būti pastabesni, atsakingesni, jį reikia matyti visokeriopai.
Su visa profesoriaus Andriaus Kuliešio biografija galite susipažinti čia.
