Prie atkurtų senųjų kapinių vartų iš Liepų g. pusės parke jau esame įpratę matyti stačiatikių cerkvę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia buvo liuteronų koplyčia. Joje, pasak dr. D. Elerto, veikė šarvojimo salė, buvo teikiamos kitos ritualinės paslaugos ir planuojama jų plėtra.
Planavo krematoriumą
„Šalia koplyčios buvo numatyta įrengti krematoriumą ir jau vyko derybos, kaip tai padaryti. Jeigu ne Antrasis pasaulinis karas, jau tada Klaipėdoje būtų pastatytas krematoriumas ir tai nebuvo didelė naujovė. Panašus požiūris į laidojimą buvo ir Karaliaučiuje“, – pasakojo istorikas.
Kapinių kraštovaizdį formavo cholera
Dr. D. Elertas papasakojo, kad kapinės buvo pradėtos kurti 1820 m. kaip miesto parkas ir atkreipė dėmesį, kad ir dabar matyti, kaip skiriasi kapinių reljefas.
„Taip yra ne tik dėl kraštovaizdžio ypatumų, bet ir todėl, kad vienoje kapinių dalyje, esančioje arčiau Liepų gatvės, laidojimo sluoksnis yra žymiai mažesnis. 1831 m. pasaulyje buvo choleros protrūkis, kuris ritosi keliomis šakomis.
Klaipėdoje ši epidemija taip pat siautė. Ją užvežė šauktiniai kariai iš Volgos srities, kurią cholera pasiekė iš Indijos. Šie kariai į Lietuvą buvo atvežti tada, kai lenkai ir lietuviai po 1861 m. sukilimo atsisakė dalyvauti Rusijos kariuomenėje.
Mirusieji nuo choleros buvo laidojami ir dabar žemesnėje kapinių dalyje. Kai epidemija praslinko, kapinėse buvo atidarytas naujas, jau aukščiau esantis kvartalas, o ta vieta, kurioje buvo palaidoti mirę nuo choleros, daugiau nejudinta bijant ligos atsinaujinimo”, – pasakojo dr.D. Elertas.
PAGARBA. Lietuvių kariuomenės kariams pastatytas ir pašventintas kryžius.
Palaidoti žymūs žmonės
Istorikas priminė, kad senosiose kapinėse per kelis šimtmečius buvo palaidota tūkstančiai miestiečių, tarp jų – ir žymūs žmonės.
Žinoma apie Gerlachų, J. Vynerio palaidojimus, kuriuos primena paminklai. Po parko rekonstrukcijos į buvusių kapinių teritorijoje įrengtą memorialinę erdvę sugrįžo ir daugiau antkapinių plokščių bei paminklų fragmentų.
Pasak dr. D. Elerto, žymesnių žmonių šeimų kapai buvo kapinių pakraščiuose ir išsiskirdavo puošniomis koplytėlėmis.
„Viena tokių išskirtinio grožio koplytėlių puošė “Švyturio„ alaus daryklos įkūrėjo Reinekio šeimos kapavietę. Dar viena garsi kapavietė buvo kapitono Štantino. Jo vardas ne visiems žinomas, tačiau tai būtent jo idėja buvo kasti gintarą. Štantinas su šeima gyveno Kūlių Vartų gatvėje. Jis įkūrė firmą ir pradėjo ieškoti gintaro palei Kuršių marias. Iš pradžių jis kasė pelkėse Priekulėje. Paskui šalia jo atsirado kompanionas, žydų kilmės Morisas Beckeris, kuris palaipsniui perėmė verslą. Pastarąjį mes žinome kaip gintaro gavybos Juodkrantėje pradininką ir gintaro lobio atradėją“, – pasakojo dr. D. Elertas.
Anot ekskursijos vedėjo, istorikai daro prielaidą, kad vienas žymiausių Klaipėdos istorikų Johanas Zembrickis taip pat buvo palaidotas Klaipėdos kapinėse.
„Nėra aprašytos jo laidotuvės ir palaidojimo vieta, nes tai įvyko Pirmojo pasaulinio karo metu, tačiau buvo aptiktas didžiulis pluoštas dokumentų – laiškų, kuriais J. Zembrickio žmona susirašinėjo su rėmėju Hugo Šojumi. J. Zembrickis tuo metu jau sunkiai sirgo ir gyveno paskutinius mėnesius. Tuose dokumentuose aptariami ir laidojimo dalykai. Tikėtina, kad čia yra jo palaidojimo vieta“, – sakė dr. D. Elertas.
Istorikas taip pat papasakojo, kad Klaipėdos kapinėse palaidotas ir Vilhelmas Frydrichas Šaulinskis – žymus XX a. pr. spaustuvininkas ir leidėjas, vienas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narių, kuris 1923 m. niekur nepabėgo, nesislėpė, o aktyviai dalyvavo įvykiuose.
SUGRĮŽO. Po parko rekonstrukcijos į buvusių kapinių teritorijoje įrengtą memorialinę erdvę sugrįžo ir daugiau antkapinių plokščių bei paminklų fragmentų.
Pagerbti kariai
Dr. D. Elertas pasidžiaugė, kad parke rekonstrukcijos metu pastatyti kryžiai tarpukario Lietuvos kariams, kurie eidami tarnybą mirė įvairiomis aplinkybėmis ir buvo palaidoti miesto kapinėse.
Taip pat įamžintas čia palaidotų kitų tautybių karių atminimas.
Vado žmonos vaidmuo
Stabtelėjęs prie svarbiausio senųjų kapinių ir 1923-iųjų sausio 15-osios artefakto – paminklo sukilėliams, D. Elertas papasakojo, kad šį rudenį į kapavietę, kurioje palaidoti keli žuvusieji prijungiant Klaipėdą prie Lietuvos 1923-iaisiais, atguls ir Jono Polovinsko-Budrio, jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikai.
„Jie palaidoti JAV ir bus perkelti. Žinia, kad J. Polovinskas-Budrys buvo pagrindinis karinės operacijos vadas ir Klaipėdos pirmasis gubernatorius, vėliau pasirinkęs diplomatinę tarnybą. Jo žmonos vaidmuo 1923-iųjų įvykiuose taip pat buvo reikšmingas. Regina Kašubaitė-Budrienė buvo žvalgybos karininkė ir metus laiko iki 1923-iųjų sausio 15-osios operacijos važinėjo į Klaipėdą, bendravo su vietos žmonėmis ir rinko duomenis. Sukilimo metu ji buvo Kretingoje ir taip pat stebėjo situaciją“, – pasakojo dr. D. Elertas.
