Deja, su Koplyčios teritorijos sutvarkymo projektu nebuvo galimybės susipažinti, nes ir savivaldybės svetainėje jo nėra (tik kvietimas dalyvauti susitikime). Esminę informaciją teko rankiotis socialiniuose tinkluose draugų profiliuose, – sakykite, ar tai normalu?
Tenka apgailestauti, kad 2019 m. daugumos sukritikuota koplyčios erdvės rekonstrukcijos idėja vėl sugrįžo su tuomet gyventojų nepriimtais pasiūlymais – iškirsti dalį brandžių medžių, teritoriją aptverti metaline tvora, trinkelėmis dengti takus. Ar tikrai to reikia? Ar buvo apklausiami gyventojai dėl visumos ir atskirų šio projekto punktų būtinumo? Neteko tokios viešos apklausos matyti, nors tai juk daroma ne tik dėl miesto įvaizdžio, bet ir žmonių, ar klystu? Ar šiandien svarbu tik įsisavinti pinigus? O jei įsisavinti, tai gal derinant su žmonėmis? Juk savivalda pagal žodžio esmę yra tai, kad patys save valdome, tad svarbių (ir finansiškai brangių) sprendimų priėmimuose žmonių nuomonė turėtų sudaryti didžiąją dalį. Taip yra kai kuriose Europos valstybėse, viena jų – kaimyninė Lenkija. Tad gal mokykimės iš gerų pavyzdžių?
Buvusio tuometinio susirinkimo koplyčioj metu ilgai buvo diskutuota dėl medžių ir tvoros ir vieningai pritarta jų išsaugojimui. Dabar vėl norima kirsti senuosius medžius, kurių Lietuvos miestuose, o ir Anykščiuose, vis mažėja. Jie, o ne brangios svetimtautės „šluotos“ yra mūsų savitumo, jaukumo, pagaliau, ir žmonių atminties, miesto istorijos dalis, todėl kiekvienas toks medis turi būti branginamas ir saugomas. Kita vertus, tai buvę kapinės – šventa erdvė, o medžiai jose nuo seniausių laikų buvo neliečiami, nes tikėta, kad tai mirusiųjų pasaulio savastis. O mes atsivėdėję naikindam tai kas tiek amžių buvo brangu. Jei medis serga, reikia padėti jam gydant, o ne problemą spręsti kirviu – juk kai žmogui suskausta dantį, nekertam visos galvos! Tad išmintinga būtų ne visai sveikus medžius nuolat gydyti – tam tikrai šimtų tūkstančių mokesčių mokėtojų pinigų nereikia, o gamta ir ateinančios kartos tik padėkos! Kita vertus, nemaža dalis senų medžių neištveria netinkamos priežiūros – lapuočiai nugenėti kaip palmės! Ar nėra savivaldybėje arba Regioniniame parke specialisto, kuris pamokytų genėtojus teisingai elgtis su medžiu? Kas už tai atsako?
Dėl tvoros. Buvusiame 2019 m. projekto aptarime daugumos nuomone buvo nutarta, kad vietoj vielinės ar kitos medžiagos brangios tvoros tinkamiausia būtų koplyčios erdvę ar problemišką jos dalį įrėminti gyvatvore – tam tinka ir tujos, ir žaliuojantys krūmai (kad ir lanksvos – kaip gražu, kai pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje jos baltuoja! Ir karpyti nereikia). Dabar vėl „atgimė“ brangi metalinė tvora. Kam? Nuo ko tveriamasi? Nuo miestiečių? Nežinau argumentų, bet jei jie siejasi su faktu, kad tai buvę kapinės, pasakykit, prašau, ar kas vaikšto ne esamais takais, o veja? Kapinių dabar nėra, tad kam tvora? Ji grubiai atitvers šią žalią erdvę nuo kelio ir tuo pačiu nuo koplyčios teritorijos matymo lauko, o tai suardys dabar esantį vientisą vaizdą kai einant ar važiuojant gatve akis patraukia ne tik pastatas, bet ir visa jos žalioji erdvė, t. y. visuma. Jei būtų neaukšta, tik šonines teritorijos puses įrėminanti, bet ne nuo gatvės uždaranti gyvatvorė, ji kontrasto nesukurtų.
Dėl takų. Jei jie atrodo pasenę ir nepatogūs žmonėms, galima keisti trinkelėmis, tik vėlgi – ar buvo gyventojų apklausa? Ar tai tik noras kažką brangiai keisti? Tiesą sakant, nemanau, kad ir čia yra būtinybė. Jei kam teko būti Romoje, kuri yra amžinasis turistų miestas ir gyvena didele dalimi tik iš jų srautų, gal pastebėjote, kad visur, net prie lankomiausių objektų niekur nėra šiuolaikinių trinkelių, nors juk galėtų nemenkai suskilinėjusį paprastą asfaltą keisti turistams patogesne danga. Bet tada Roma būtų nebe ta Roma, nes kiekviena dabarties invazija keičia per šimtmečius susiformavusį miesto veidą. Ar to mums reikia? Nemanau. Tad jei takų danga nėra pavojinga gyvybei, tik dėl estetinio ar šiuolaikiško vaizdo jos keisti tikrai nereiktų. Juolab, kad nepigi trinkelizacija ypač madinga Lietuvoje – visur tos pačios trinkelės, visur tokios pačios „nuogos“ parkų ir aikščių erdvės. Tai jau turim ir Anykščiuose, – Tilto gatvės rekonstrukcijos atvejis – akivaizdus visuotinės trinkelizacijos pavyzdys, sukeliantis apmaudą matant senųjų pastatų „įkalinimą“ trinkelių ir asfalto dykynėje. Eilėje link trinkelinių plynių gimties ir A. Vienuolio ir A. Baranausko muziejaus teritorija… Gal bent koplyčios erdvę palikim ramybėj, nes niekur kitur tokios nėra, o trinkelėmis, iškirstais medžiais ir tvoromis nei sau, nei kitiems nebūsim įdomūs – tokie pat beveidžiai kaip ir miestai kiti…. Siekant atnaujinimo ir savitumo gal vertėtų pagalvoti apie Anykščių kvarco smėliu dengtus takus? Na, bet gal eiti jais būtų nepatogu? Tik mintis, ne daugiau J
Ir pabaigai – būtų džiugu, kad miesto valdytojai nuoširdžiai rūpintųsi čia gyvenančiais žmonėmis, nes tada miestas pasipildytų jaunomis šeimomis, naujais verslais ir/ar kūrybinėmis veiklomis, kurios augintų mūsų nuostabius Anykščius. Miesto erdvės nėra jau tokios prastos, o tikrai jaukios, jau įprastos ir talpinančios įvairių kartų prisiminimus, tad rekonstrukcijos (ir dar tokios brangios!) nėra gyvybingai būtinos. Jei pagrindinis dėmesys ir lėšos bus skiriamos tik paviršiaus kaitai, „džiaugsimės“ tik brangiomis trinkelėmis bei tvoromis sparčiai tuštėjančiame mieste….
Anykščius nuoširdžiai mylinti anykštėnė, hum. m. daktarė, dailėtyrininkė, VDA Kauno fakulteto dėstytoja, T. Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatė Jolanta Zabulytė
Šaltinis: Nyksciai
