Birželio 1 dieną Anykščių kultūros centras jau 8-tą kartą kvietė į tarptautinį teatro festivalį „ARTimi“. Festivalio sumanytojas ir pagrindinis organizatorius Anykščių kultūros centro teatro režisierius Jonas Buziliauskas. Birželio 1- 4 dienomis žiūrovams buvo parodyta 11 spektaklių, kuriuos kūrė teatro menininkai iš Juodkalnijos, Italijos, Lenkijos, Estijos ir Lietuvos. Vaidinimus anykštėnai ir miesto svečiai išvydo trijose skirtingose Anykščių miesto ir rajono erdvėse – Anykščių kultūros centre, Anykščių turguje ir tradicinėje žirgo šventėje „Bėk bėk, žirgeli!“ Niūronyse.
Įvyko susitikimas su festivalio ekspertu Maroko teatralu, profesoriumi Mohamed Benjeddi, kuriame buvo pristatyta Maroko teatrų veikla, pasiekimai ir problemos. Akivaizdu, kad visuose kraštuose menų situacija yra panaši – „kai reprezentuoti kraštą tai malonėkite, o kai finansuoti, tai sukitės kaip išmanot“.
Paskutinę festivalio dieną buvo atidengtas atminimo suolelis šių metų pradžioje netikėtai Anapilin iškeliavusiam visų anykštėnų žinomam, didelį indėlį į krašto kultūrą įnešusiam Žilvinui Pranui Smalskui. Autorinių dainų grupė „Vyriškas požiūris“ dainavo dainas pagal Žilvino Prano Smalskaus tekstus, o Jonas Buziliauskas skaitė mirusio kolegos eiles.
Festivalio atidarymui buvo parodytas
Anykščių kultūros centro teatro spektaklis
BONA SFORCA. ATSISVEIKINIMAS (pagal Liucijos Armonaitės pjesę)
Režisierius Jonas Buziliauskas
Puikus spektaklis, puikus aktorės Eugenijos Gnedovos darbas, ji sukūrė karalienės Bonos Sforcos vaidmenį. Spektaklis koreguoja mūsų istoriografijoje įsisenėjusį požiūrį į šią asmenybę, kuri atnešė į Abiejų tautų respubliką Renesanso laikmetį, skatino menus ir mokslą. Jos dėka valstybė stojo į lygią gretą su kitomis kultūringomis Europos karalystėmis. Stebina aktorės galimybės, atverdama savo aktorinio talento gelmes, aktorė sukuria įtikinantį karalienės Bonos paveikslą, subtiliai perteikia personažo vidinius išgyvenimus. Režisierius neišsiteko pjesėje, įvedė į spektaklį Bonos scenas su Barbora Radvilaite, kurią šiltai ir įtikinamai sukūrė aktorė Agnė Radzvilavičiūtė, su juo spektaklis įgavo platesnį kontekstą, o tarnaitės Marinos (akt. Ieva Gražytė) ir muzikanto (akt. Robertas Raišelis) vaidmenys tapo ne tokie fragmentiški, jie papildė pjesės vaizdinių paletę. Spektaklyje sukuriama ištuštėjusių rūmų scenografinė erdvė padeda žiūrovams pajusti karalienės išvykimo atmosferą.
Kupiškio kultūros centro Unės Babickaitės teatras rodė
PALANGĄ (pagal Augustino Griciaus pjesę)
Režisierius Jonas Buziliauskas
Reikia pasidžiaugti, kad teatras, buvęs vienu problematiškiausių teatrų Lietuvoje, jo vadovavimą perėmus J. Buziliauskui stojasi į šiuolaikines teatrinės raiškos priemones naudojančio teatro vėžes, aktoriai, nors ir vaidindami komediją „nebenudavinėja“, „nebepervaidina“, o veikia, yra organiški ir savo personažus kuria atsargiomis, minimalistinėmis, skoningomis spalvomis. Stebina aktorės Eugenijos Gnedovos gebėjimas persikūnyti, tik ką suvaidinusi karalienę Boną, ji neria ir kuria komišką Bežiurstienės personažą. O pasirodęs Duknos personažu Jonas Buzilkiauskas, užsuka veiksmą ir sukuria puikų komišką personašą. Pelnytai galima būtų pasakyti, kad jis, tai savotiškas lietuviškas ponas Bynas. Spektaklis smagus, žiūroviškas, režisieriaus pasirinktos populiarios dainos, savotiški „zongai“, kurie suteikia pjesei šiuolaikiškumo įspūdį, o patį spektaklį lyg nukelia į šiuolaikinę Palangos J. Basanavičiaus gatvę. Nors pjesė, parašyta prieš šimtą metų, ji skamba labai šiuolaikiškai.
Florencijos Internacionalinio centro teatras iš Italijos į festivalį atvežė
Antono Čechovo RAGANA
Režisierė Olga Melnik
Spektaklis puikus, savo kūrybos principus perteikiantis klasikine teatrine kalba, raiškai pasitelkiamos ir modernios teatro priemonės. Spektaklis užburia neįtikėtinai tiksliai sukurta spektaklio atmosfera, kuri įtraukia, užburia ir nepaleidžia iki pat spektaklio pabaigos. Lyg gyvai atgijusi Michailo Čechovo metodika. Paprastai, žiūrint senųjų vakariečių spektaklius ar filmus pagal rusų klasikos kūrinius nejučiomis ima lengva šypsena, dėl „rusų pasaulio“ nesupratimo, bet tik ne šį kartą. Personažai tikri, charakteriai gilūs, rusiški, nors reikia paminėti, kad italai vaidina rusų kalba, bet stiprus itališkas akcentas reikalo negadina. Ypatingas dėmesys teikiamas detalėms, nuostabus atradimas prisiminimų siuvinėjimas lange. Įvairiuose vietose naudojamos snaigės, kostiumų detalės, „samovaras užpompuojamas“ auliniu batu, voratinklių iš kampų surinkimas, lyg bandymas pradėti naują gyvenimą, kurio suprantame nebus. Herojės jaunystės svajonės apie jaukius savo namus, neišsipildys, nemylintys žmonės, suvesti likimo, negalės peržengti įsisenėjusių santykių. Prisiminimų pluoštai aktorės išvaidinami taip, lyg jie gimtų iš jos pačios dvasios čia pat scenoje. Prisiminimai sprendžiami lyg besisukančių karuselės figūrėlių judėjimas, lyg savotiška besisukanti katarinka. Įvaizdis, rodos ateinantis iš itališkos teatrinės patirties, lyg iš kokio „Pikolo“ teatro. Puikiai sprendžiama meilės su paštininku scena. Spektaklis įtikinantis, atskleidžiantis žmonių tamsumą, gyvenimą be jokios prošvaistės, gyvenimą be ateities.
Tapa miesto Tavarateater iš Estijos rodė mūsų žiūrovams gerai pažįstamą pjesę –
Kazys Saja POLIGLOTAS.
Režisierius Tiit Alte.
Įdomus teatro pasirinkimas. Dramaturgas savo kūryboje yra kalbamasis autorius, jo kūryboje mažai teatrinio veiksmo. Šią dramaturgijos problemą režisierius sprendžia per aktorius. Režisierius aktoriais pasitiki ir jie nenuvilia. Puikūs aktoriai, minimalistinėmis priemonėmis kuria savo personažus. Duetinėms scenoms randamos taupios mizanscenos ir visumoje sukuriama socialinė laikmečio mozaika. Galima būtų sakyti, kad teatras, ne tik kad išpildė autoriaus užduotis, bet savo kūryba papildė jį.
Arklio muziejuje, tradicinėje „Bėk, bėk žirgeli“ šventėje, klojimo teatrų paradas. Pirmieji žengė Punsko Lietuvių kultūros namų Klojimo teatras, parodęs Kazio Binkio KRIAUČIUS MOTIEJUS.
Režisierė Jolanta Malinauskaitė-Wiaktor.
Satyrinė poema, rašyta prieš šimtą metų, aktuali ir šiandien, punskiečiai, su jiems įprastu gaivumu tiesiog šoka Binkio tekstais. Spektaklio raiškai pasitelktos klasikinės Klojimo teatro raiškos priemonės spektaklį daro žavų. Nepaisant istorinių raiškos priemonių, o gal būtent joms padedant, režisierė su aktoriais sukūrė gyvą, aktyvų, veiksmingą, šiuolaikiškai skambantį spektaklį. Ekspertas iš Maroko įžvelgė, kad mūsų Klojimo teatro tradicijos siejasi su antikinio graikų teatro raiška, tas ypatingas sąsajas jam sukėlė spektaklyje veikiantys personažai – kaimo žmonių būrelis, kuris veikia kaip choras antikiniame graikų teatre, jis yra aktyvus personažas komentuojantis vyksmą, o kartais aktyviai jame dalyvaujantis.
Kitas parado dalyvis Matuizų kultūros centro suaugusiujų teatras „Giraitė“ parodęs spektaklį
DZŪKŲ GYVASCIS (pagal Onutės Drobelienės užrašytus Dzūkijos žmonių tikrus porinimus).
Režisierė Irena Čeplikienė.
Nuo scenos suskambo švelni ir miela dzūkiška šnekta. Folklorinė tematika perteikiama tradicine raiška. Sukuriamas atgijusio, gyvo Klojimo teatro vaizdinys, kuriame, su nuostabių aktorių pagalba, žaižaruoja etnografinis humoras ir skamba gyvenimo scenos. Spektaklis veiksmingas ir įdomus.
Paradą baigė Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras, jie žengė su
Juozo Tumo Vaižganto spektakliu ŽEMĖS AR MOTERS.
Režisierius Nerijus Gedminas.
Spektaklis įdomus, stilingas. Aktoriai puikūs. Klojimo teatro erdvė tinka ir šiuolaikinės traktuotės spektakliams. Vaižganto pjesė suskambo naujai ir šiuolaikiškai.
Anykščių kultūros centro scenoje, Kolašino „Korifei“ teatras iš Juodkalnijos parodė spektaklį pagal Fiodorą Dostojevskį – NASTASJA FILIPOVNA (scenos iš romano „Idiotas“)
Scenarijaus autoriai Ferid Karajica, Andjelija Rondovic.
Režisierius Ferid Karajica.
Nepaprastai įspūdingas jaunos aktorės vaidmuo, jos atsivėrimas scenoje. Tai yra būtent tas atvejis, kai visai netrukdo nesuprantama kalba, kai kalba aktorės emocijos, kai ji dalinasi savo išgyvenimais, kai per emocijas ir mizanscenas supranti visą istoriją. Puiki spektaklio scenografija, viena vertus labai paprasta, bet leidžianti transformuoti personažą, sukuriant tai damos su kailiniais įvaizdį, tai susisukančią lyg į vikšro lėliukę, tai užsiauginančią sparnus, kostiumas irgi padeda kurti personažo gyvenimą – ugningas šokis išreiškiamas per sijono klosčių plastiką, emociškai pasako daugiau negu tikras šokis, jei toks būtų buvęs.
Utenos Kamerinio teatro spektaklis – Antono Čechovo PIRŠLYBOS.
Režisierius Šarūnas Kunickas.
Pjesė daugybę kartų matyta, bet visada kirba klausimas, o ką gi teatras gali sumanyti šį kartą? O teatras šį kartą pateikė puikius aktorių vaidmenis ir klasikinį spektaklio sprendimą. Iš ties, kitą kart nereikia nieko prisigalvoti, nepulti visko versti aukštyn kojom, o tiesiog imti ir įsiskaityti į pjesę, ir kurti personažų charakterius. Tai puikus trenažas ir aktoriams ir režisieriui. Režisierius su aktoriais tą suprato ir spektaklis gavosi puikus. Negali atsistebėti kuriamų personažų organišku charakteringumu, ir įtaigumu. Pjesės komiškos situacijos išžaidžiamos pilnai, žiūrovai pagaunami jų tinklan ir nepaleidžiami visą laiką iki pat istorijos pabaigos.
Anykščių turguje vėl vyko Svėdasų mėgėjų teatro „Iliuzija“ spektaklis.
Kazys Saja SAVAITGALIO ROMANAS.
Režisierė Ramunė Lapienytė.
Festivalio organizatorių „ėjimas į liaudį“ pasiteisino. Jau ne pirmą kartą vykstanti spektaklis buria savo žiūrovą. Jei pirmuose bandymuose nelabai kas kreipdavo dėmesį į besiblaškančius ant pakylos artistus, ar iš prekybos vietos sureaguodavo tik į atskiras frazes ar situacijas, tai šiemet dar prieš spektaklio pradžią prekystalis prie scenos buvo nusėstas spektaklio laukiančių žiūrovų. Spektaklis smagus, žanro prasme atitinkantis turgaus atmosferą.
Na ir festivalio uždarymui Rokiškio kultūros centro liaudies teatro spektaklis ŠEPKĄ ATRADAU AŠ (pagal tautodailininko Liongino Šepkos biografiją).
Scenarijaus autorė ir režisierė Neringa Danienė.
Spektaklis kuriamas lyg atliepiant Liongino Šepkos diktuojamą estetiką, nuoseklus ir lėtas pasakojimo ritmas įtraukia žiūrovą ir nejučiomis pasijunti alsuojantis vienu ritmu su scenoje veikiančiais aktoriais. Pažadinta emocinė atmintis, gražina sovietinės okupacijos išgyvenimus, atskleidžia žmogų-kūrėją gniuždančią sistemą ir lyg atsvarą sistemai parodo žmones, kurie nepaisant baisios sistemos gelbėja kūrinius ir rūpinasi atstumtuoju bandydami jam sukurti kiek įmanoma palankesnes gyvenimo ir kūrybos sąlygas. Nepaprastai jautriai skamba meilės Danutei istorija. Spektaklyje skleidžiasi okupuotos tautos dvasios jėga – ištikus bėdai žmonės pasiryžę gelbėti ir padėti vieni kitiems, skriaudžiamiems ir naikinamiems. Šis bruožas išryškėjo fašistų okupacijos laikotarpiu gelbėjant žydus (Lietuvoje, pagal gyventojų skaičių, didžiausias procentas žydus gelbėjusių žmonių), tas pat vyko ir sovietų okupacijos metu, kai žmonės, net ir regimai prisitaikydami, ar net regimai kolaboruodami, darydavo darbus svarbius tautos išlikimui. Spektaklį kuriantys aktoriai tiesiog puikūs, jie gyvena savo personažų gyvenimus, rodos nieko nevaidindami. Stebina režisierės gebėjimas aktorius vaidmeniui parengti taip, kad šie kurtų personažus, lyg gyvendami personažų gyvenimus, lyg įsileisdami juos vidun. Išskirtinai galima paminėti Liongino Šepkos vaidmens atlikėją Arūną, kurį beje esu matęs ir kituose vaidmenyse, bet šiame, aktorius rodos užbraukė viską, visus savo sceninius įvaizdžius ir įpročius, žengė į sceną visiškai kitas, lyg naujai atgydamas ir gyvendamas nelengvą Liongino Šepkos gyvenimą, sukurdamas įsimintiną personažą.
Festivalis prasidėjo aukšta karalienės Bonos istorijos gaida ir baigėsi puikia Šepkos istorija. Širdingiausia padėka festivalio organizatoriams, Anykščių kultūros centro direktorei Dijanai Petrokaitei, renginio sumanytojui ir organizatoriui Jonui Buziliauskui, visai kultūros centro darbuotojų komandai padovanojusiai tiek įsimintinų teatrinių akimirkų. Festivalis baigėsi, jau laukiame kito.
„Šitas festivalis ne tik puikus Lietuvoje, bet reikšmingas Europai ir pasauliui, aš apie jį pasakosiu visur“, uždarant festivalį sakė profesorius iš Maroko Mohamed Benjeddi (nuotraukoje su J.Buziliausku.
Šaltinis: Nyksciai
