2023 metų birželio 3 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje vyko mokslinė konferencija Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35-mečiui paminėti „Sąjūdžio istorija ir patirtis“. Šios konferencijos rengėjai Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės nariai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir Lietuvos valstybės naujasis archyvas. Konferencijai pirmininkavo LPS iniciatyvinės grupės nariai – akademikas Antanas Buračas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras dr. Zigmas Vaišvila ir buvęs Lietuvos mokslų akademijos Mokslinio organizacinio skyriaus viršininko pavaduotojas Saulius Lapienis. Pranešimą skaitė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė anykštėnė Irena Andrukaitienė. Publikuojame jos tekstą.
Pranešimas, skaitytas 2023 06 03 Mokslų akademijos salėje mokslinėje konferencijoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35-mečiui paminėti „Sąjūdžio istorija ir patirtis“.
Šiandien kaip niekad aktualūs chrestomatiniai Mikalojaus Daukšos žodžiai iš Postilės „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“
Kalba saugo valstybę, o vienas iš svarbiausių valstybės rūpesčių – kalbos apsauga. Tai suprato prieškario nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, visose konstitucijose (1922, 1928 ir 1938 m.) lietuvių kalbai suteikę valstybinės kalbos statusą, jis įtvirtintas ir 1992 m. Konstitucijoje, priimtoje tautos referendumu.
Sovietų okupacijos metais lietuvių kalba buvo stumiama iš viešojo vartojimo erdvės. Todėl 1988 m. birželio 3 d. įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, vienas iš pirmųjų valstybiškai mąstančių jo iniciatorių žingsnių buvo reikalavimas lietuvių kalbą pakelti į valstybinės kalbos rangą.
Jau birželio 13 d. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susitikime su visuomene apie tai kalbėjo Arūnas Žebriūnas, o birželio 23 d. šis reikalavimas buvo imperatyviai išsakytas Sąjūdžio susitikime su LKP CK pirmuoju sekretoriumi Ringaudu Songaila.
1988 m. spalio mėn. vykusiame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime priimama Rezoliucija Nr. 5 „Dėl lietuvių kalbos statuso“, kurioje pasakyta apie būtinybę sugrąžinti jai prideramą vietą Respublikos administraciniame, ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime, t. y., pripažinti lietuvių kalbą Respublikos valstybine kalba.
Po suvažiavimo Sąjūdis pradeda rinkti parašus dėl lietuvių kalbos paskelbimo valstybine. Parašai 1988 m. lapkričio mėnesį buvo įteikti Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai.
Kaip priešprieša išaugusiam Sąjūdžio autoritetui, kaip atsakas į Sąjūdžio idėjų plėtrą, prokomunistiškai nusiteikę veikėjai organizuoja antijudėjimą.
1988 m. lapkričio 4 d. įsisteigia prosovietinė organizacija „Vienybė-Jedinstvo-Jedność,“ kurios vienas iš svarbiausių tikslų pradžioje buvo kova prieš valstybinės kalbos statuso suteikimą lietuvių kalbai.
Politinį lauką tuometinėje Lietuvoje komplikavo ir Vilniaus krašto autonomininkai, kurių idėjiniai vadai po 1989 m. gruodžio 20 d. įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP, liks LKP (TSKP) gretose arba, kaip buvo tuo metu sakoma, „ant TSKP platformos.“
Autonomijos idėja pirmą kartą viešai iškeliama 1988 m. lapkričio 11 d. Vilniaus rajono partinėje konferencijoje: Vilniaus rajono „Pergalės“ kolūkio traktorininkė – mechanizatorė Stefanija Seržantovič siūlo priimti kreipimąsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą dėl trikalbystės įvedimo ir dėl lenkų nacionalinio autonominio darinio sukūrimo Vilniaus krašte. Nors konferencijoje priimtuose dokumentuose autonomijos reikalavimo nebuvo, bet žinia jau tapo paskleista.
Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, Sąjūdžio spaudžiama, 1988 m. lapkričio 18 d. priima įstatymą dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 71 str. papildymo, kuris skelbia, kad valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba.
Autonomijos idėja materializuojasi, reikalaujama ginti lenkų kalbą. 1988–1989 m. sandūroje apie 30 Vilniaus krašto rajonų (Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Širvintų, Trakų ir kt.) apylinkių pasiskelbia „lenkų autonominiais.“
Tokiame fone 1989 m. pradžioje Lietuvos TSR valdžia skelbia konstitucinės nuostatos dėl valstybinės lietuvių kalbos įgyvendinimo žingsnius: 1989 m. sausio 25 d. paskelbiamas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo,“ o vasario 20 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl priemonių Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti.“
Prosovietiniai aktyvistai kartu su Jedinstvo 1989 m. vasario 12 d. Vilniuje surengia mitingą prieš lietuvių kalbos paskelbimą valstybine (dalyvauja apie 15 000 žmonių), o birželio 25 d. Jedinstvos mitinge (dalyvauja apie 10 000 žmonių) dar kartą pasmerkiamas valstybinės kalbos statuso suteikimas lietuvių kalbai.
Jedinstvininkams talkina autonomininkai. 1989 m. gegužės 12 d. Vilniaus, Šalčininkų ir Švenčionių rajonų liaudies deputatų tarybų atstovai paskelbia lenkų nacionalinės srities sukūrimą Lietuvos TSR ribose, o rugsėjo 6 d. Šalčininkų rajonas paskelbiamas Lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu Lietuvos TSR sudėtyje.
Rugsėjo 15 d. analogišką nutarimą priima Vilniaus rajonas. Suprantama, kokiai kalbai teikiamas prioritetas šiuose neteisėtuose dariniuose.
Nors LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas rugsėjo 12 d. panaikina šiuos nutarimus, autonomininkų tai nesustabdo.
Šie rajonai tampa valstybinės lietuvių kalbos ignoravimo placdarmu su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis, kurių padariniai šiandien iškyla grėsmingomis formomis.
Tokį sudėtingą politinį kontekstą 1990 m. kovo 11 d. paveldi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, tą dieną priėmusi visus nepriklausomybės atkūrimui būtinus dokumentus, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kurio septintasis straipsnis sako: „Valstybinė Lietuvos Respublikos kalba yra lietuvių kalba.“ Straipsnis baigiamas aiškia nuostata: „Sudaromos sąlygos vartoti ir ugdyti tautinių bendrijų kalbas.“
Netrukus, 1990 m. gegužės 15 d., Šalčininkų rajono taryba atsisako pripažinti Kovo 11-osios Aktą ir pareiškia, kad laikysis TSRS Konstitucijos ir LTSR Konstitucijos be 1988 m. lapkričio 18 d. papildymo.
Birželio 1 d. įvyksta tęstinis autonomininkų suvažiavimas Zavišonyse, kuriame patvirtinamas Vilniaus krašto nacionalinis teritorinis darinys su specialiu statusu, lenkų kalba prilyginama valstybinei lietuvių kalbai ir priimami kreipimaisi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, TSRS Prezidentą M. Gorbačiovą ir TSRS Ministrų Tarybos Pirmininką Nikolajų Ryžkovą prašant pripažinti šį teritorinį darinį.
Aukščiausioji Taryba, siekdama stiprinti valstybinės kalbos apsaugą, priima du sprendimus. Tuo metu valstybinės kalbos kodifikavimo ir kitus klausimus sprendė prie Mokslų Akademijos 1961 m. LKP CK įkurta Lietuvių kalbos komisija, kuri nuo 1984 m. savo gretose jau nebeturėjo prižiūrėtojų – idėjinių komunistų iš LKP CK. Nors komisija buvo patikimose kalbininkų rankose, ją reikėjo sustiprinti.
1990 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu buvo sudaryta nauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija, jai suteikti įgaliojimai spręsti lietuvių kalbos kodifikacijos, normų vartojimo ir valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo klausimai.
Komisijoje buvo 22 nariai. Jos pagrindą sudarė autoritetingi kalbininkai – Aleksandras Vanagas, Vytautas Mažiulis, Petras Kniūkšta, Jonas Palionis, Aldonas Pupkis, Evalda Jakaitienė, Zigmas Zinkevičius, Albertas Rosinas, Kazys Ulvydas, Vytautas Ambrazas – daktarai, profesoriai, akademikai.
Aukščiausiosios Tarybos rūpinimąsi valstybine kalba rodo ir kalbos priežiūros institucijos įsteigimas.
1990 m. liepos 30 d. Aukščiausioji Taryba priima Kultūros paveldo inspekcijos laikinąjį įstatymą, kurio pirmasis straipsnis nurodo šios institucijos paskirtį – tai „Kultūros paveldo, jo naudojimo ir valstybinės kalbos vartojimo kontrolės organas.“
Lietuvių kalba, seniausia indoeuropiečių kalbų šeimoje, geriausiai išlaikiusi senąsias prokalbės formas, yra kultūros paveldo objektas. Kalbos priežiūra – valstybinės lietuvių kalbos statuso saugojimas – pavedamas Kultūros paveldo inspekcijos specializuotam padaliniui – Valstybinei kalbos inspekcijai. Šios inspekcijos vadovą tvirtina Kultūros paveldo inspekcijos generalinis direktorius Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teikimu.
Kultūros paveldo inspekcija atskaitinga Aukščiausiajai Tarybai. Trečiajame minėto Įstatymo straipsnyje nurodyta, kad Kultūros paveldo inspekcija kasmet jai teikia ataskaitą ir apie valstybinės kalbos vartojimo problemas bei apie jas informuoja visuomenę.
Autonomininkai toliau telkia jėgas. Juos konsultuoja ir politinę paramą teikia TSKP CK sekretorius, Politinio biuro narys Olegas Šeninas, ne sykį lankęsis Šalčininkuose – LKP (TSKP) forposte.
1990 m. spalio 6 d. Eišiškėse vykusiame suvažiavime svarstoma plati deklaracija dėl autonominio lenkų Vilniaus krašto įkūrimo, kurioje, beje, įrodinėjama, kad Lietuva neturinti jurisdikcinių galių Vilniaus krašte.
Deklaracijoje skelbiama, kad būsimo autonominio lenkų Vilniaus krašto žemė, jos gelmės, oro erdvė, visi gamtos ištekliai yra šio krašto liaudies nuosavybė. Lenkų kalbai numatomas valstybinės kalbos statusas.
Suvažiavimo dalyviai nesutarė tik dėl vieno klausimo – ar jų kuriamas darinys turėtų būti Lietuvos Respublikos ar TSRS sudėtyje. Dėl šios priežasties ši deklaracija nebuvo priimta. Aršiųjų „platformininkų“ siekis įkurti anklavą negavo nuosaikesniųjų „platformininkų“ pritarimo.
Aukščiausioji Taryba, laikydama vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos piliečio pase esant valstybinės svarbos reikalu, 1991 m. sausio 31 d. priima nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase.“
Atkreiptinas dėmesys į formuluotę: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymus, nutaria nustatyti tokią vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką“ – rašyti lietuvių kalbos rašmenimis pagal tarimą.
1991 m. gegužės 25 d. Mostiškėse įvykęs autonomininkų suvažiavimas priima radikaliausią sprendimą: patvirtinamas Vilniaus nacionalinio – teritorinio lenkų krašto statuto projektas, kuriame numatytas savas seimas, vykdomosios valdžios struktūros, patvirtinti šio krašto valstybiniai simboliai: baltai – raudona vėliava, himnas (lenkų poetės Marijos Konopnickos poema „Rota“ – „Priesaika“), numatytas lenkų kalbos statusas.
Dar buvo svarstyta turėti ir savo karines pajėgas, bet prieš balsavimą dėl projekto šios minties visgi atsisakyta.
Istoriniai 1991 m. vasaros įvykiai neleido išsipildyti autonomininkų viltims. Po Maskvos rugpjūčio pučo sekęs tiesioginio valdymo įvedimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Sniečkaus (dabar Visagino) mieste rugsėjo pradžioje paleidus šių rajonų tarybas sustabdė autonomininkų veiksmus, kėlusius grėsmę Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui, bet nepanaikino kitos grėsmės – manipuliavimo lenkų tautybės korta, kurio įkaitu tapo lietuvių kalba.
Šis procesas prasidėjo iškart. Pirmiausia per Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Zbignevo Balcevičiaus redaguojamą „Kurjer Wileński,“ kuriame buvo spausdinti isteriški straipsniai, jog Lietuvoje vykdoma antilenkiška politika, kad Aukščiausioji Taryba pažeidžia žmogaus teises, kad žlugdoma lenkų kultūra ir švietimas, kad vyksta susidorojimas su lenkų tautybės žmonėmis.
To negana, siekiama sukelti tarptautinį rezonansą, pasitelkiami tarptautinių žmogaus teises ginančių institutų ekspertai. Į pagalbą ateina Lenkijos politikai. 1992 m. liepos 9 d. Lenkijos ambasadorius Janas Vidackis Lietuvos užsienio reikalų ministerijai įteikia Pro Memoria, kur be kitų reikalavimų (privatizavimo proceso eigos Vilniaus krašte) išdėstyti nurodymai, kaip reikėtų rašyti Lietuvos lenkų vardus ir pavardes asmens dokumentuose!
1994 m. šią iniciatyvą perims Valdemaro Tomaševskio įkurta Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščionių šeimų sąjunga.
Kad autonomininkų, pakėlusių ranką prieš Lietuvos valstybės integralumą, tuo pačiu ir prieš valstybinę kalbą, gretose buvo ir šeši Aukščiausiosios Tarybos deputatai, susilaikę balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, turbūt nieko nestebina.
Bet kad praėjus vos dešimtmečiui nuo Aukščiausiosios Tarybos laikų rasis Lietuvos Respublikos Seimo narių, kurie imsis iniciatyvos savo rankomis darkyti valstybinę lietuvių kalbą, be to, gimtąją (!) kalbą, siūlydami projektus dėl svetimų raidžių įvedimo į lietuvių kalbos abėcėlę (turiu minty 2014, 2015, 2017 m. Andriaus Kubiliaus, Gedimino Kirkilo, Irenos Šiaulienės teiktus ir vėlesnius projektus dėl QWX įteisinimo), vargu ar kas iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų, balsavusių už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą, būtų galėjęs patikėti.
Tuometiniams Seimams dar užteko kalbinės nuovokos, valstybinės savigarbos ir politinės valios atsilaikyti ir apsaugoti lietuvių kalbą nuo svetimkūnių – QWX – invazijos.
Koks mentaliteto virsmas turėjo įvykti, kad dabartinio Seimo dėka sulaukėme 2022 m. sausio 18-osios – valstybinės kalbos išvalstybinimo dienos.
Lietuvos Respublikos Seimas QWX įteisino įstatymu.
Manau, kad nesunku būtų įsivaizduoti, kokius padėkos žodžius aršus devyniasdešimtųjų metų autonomininkas skirtų šiandieniniam Seimui, sutelkusiam net aštuoniasdešimt tris balsus „už“ minėtą įstatymą.
Irena Andrukaitienė
Publikacija – www.alkas.lt
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Irena Andrukaitienė, LMA 2023 06 03 | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Šaltinis: Nyksciai
