Dienraštis „Vakaro žinios“ išspausdino Danutės Šepetytės pasakojimą „Niekas dar nesibaigė, galimybių pasas tiktai ilsisi“ iš susitikimo Vilniuje su anykštėnu Linu Bitvinsku, kuriame autorius pasakojo apie savo knygas. Publikuojame šį tekstą.
Niekas dar nesibaigė, galimybių pasas tiktai ilsisi
Knygos ir vaikai turi gimti iš meilės ir aistros, sako rašytojas Linas BITVINSKAS. Išleidęs sarkastišką dvitomį apie antivakserio išgyvenimus Didžiojo Pamišimo laikais, jis tapo fenomenaliu autoriumi, kuris tiražą išplatino paštu. Mat jokia internetinė parduotuvė nedrįso teptis rankų kūriniu, pajuokiančiu paikus ir kai kuriais atvejais nežmoniškus valdžios veiksmus. Apie knygų „Tamsieji amžiai“ ir „Drąsiųjų keliai“ gimimo aplinkybes, apie mintis, kilusias jas rašant ir leidžiant, apie esminę „ašarų pakalnės“ vertybę ir yra šis L. Bitvinsko pasakojimas. Beje, pirmasis oficialus „Antivakserio dienoraščio“ pristatymas įvyko salone „baltabalta“ Vilniuje, privačiame sostinės skaitytojų klube, kai jau buvo išplatintas beveik visas tiražas.
Apie aistrą
„Knygos, kaip ir vaikai, turi gimti tik iš aistros ir meilės, – ne iš prievartavimo ir ne iš sutuoktinio pareigos. Taip jau įvyko, kad neplanavau šitų knygų leisti, net neplanavau jų rašyti, – esu abejojantis, gana silpnas, iš esmės net ne antivakseris, bet kai nuolat išlenda koks nors piemuo su auskaru ir vaidina viso pasaulio viruso žinovą, braižo kreives ir gąsdina, kai pandemija virsta savotiška religija, tada, žinote, pamanai, kad viskam turi būti ribos. Nors apie mediciną neišmanau, apie sveikatos apsaugą neišmanau, bet labai gerai skiriu, kai man pudrina smegenis.
Pradėjau tariamą antivakserio dienoraštį rašyti tą pačią dieną, kai 2021 metų rugpjūčio 11 -ąją, likus trims paroms iki Žolinės, sužinojau, kad jau greitai konservatorių ir liberalų vyriausybės sprendimu nebegalėsiu užeiti į didesnes parduotuves, negalėsiu apsikirpti, mane leis išmesti iš darbo, – kitaip tariant, būsiu antivalstybinis elementas. Kai paskelbė, kad bus įvesti tokie ribojimai ir manęs, kažkelintos kartos valstiečio, neįleis nusipirkti kavos, pasiutau, galvoju, reikia kažką daryti.
Kadangi tokiu atveju turi eiti į kovą arba trauktis, aš pasirinkau antrąjį variantą, nes iš prigimties esu linkęs trauktis: mano senelis bėgo iš caro armijos, rekrūtuotas tėvas per Antrąjį pasaulinį karą bėgo iš rusų armijos, aš taip pat pabėgdavau iš sovietinės armijos. Galvoju, reikia tęsti tradiciją. Pradėjau rašyti dienoraštį. Turiu prisipažinti, kad į dabartinius romanus, ypač istorinius, žiūriu gana kritiškai, nes juose pateikiama išgalvota realybė. Jeigu rašo apie Vytautą ir Jogailą, tetrūksta užuominos, kad vienas ar kitas įsidėjo mobilų telefoną į užpakalinę kišenę, – sąmonės kategorijos yra paimtos iš šių laikų. Bet įvyko taip, kad pats parašiau knygas, kuriose išvis yra dirbtinė realybė, ilgainiui įgaunanti bruožų, pagal kuriuos žmonės atpažįsta save. Tas mano pasaulis, kurį sukūriau, yra visiškai dirbtinis, bet jame funkcionuoja tikri personažai, tikri žmonės ir jis yra kaip veidrodinis realybės atspindys.
Apie pavadinimus
Tos knygos ir gimė iš suvokimo, kad su absurdu geriausia kovoti absurdu. Tarybinėje armijoje teko susidurti su tokiu absurdų kiekiu, kad nenorėdamas, kad pasimaišytų protas, turėjai perjungti sąmonę ir pritapti tave supančiame absurde. Tai gelbsti kaip terapija: kai viskas taip kvaila, ir pasaulis paskui ne toks kvailas rodosi. Kadangi buvo tamsu, pirmąją knygą pavadinau „Tamsieji amžiai“, o antrąją „Drąsiųjų keliai“, kadangi tais keliais mums reikėjo eiti. Beje, nei pats, nei mano antivakseriai nėra drąsūs žmonės. Greičiau drąsūs jie tapo tokie dėl to, kad buvo priversti ar neturėjo kitos išeities. Neturėjau tikslo rašyti apie amžinąsias problemas, norėjau, kad skaitančiam žmogui būtų smagu. Neseniai buvome delfinariume: Dieve, kaip gera, delfinai šokinėja, vaikai ploja, žmonės sužavėti. Ten tau nieko nereikia galvoti, tu tiesiog žiūri ir žaviesi, o nueik į teatrą ar kiną, ten tau papils tiek to mumyse esančio blogio, kad išeisi plyštančia galva… Galvoju, kad menas turėtų padėti žmogui ir būti žmogumi.
Apie lygį ir ne lygį
Mane papiktino, kai buvo pradėta kalbėt: „lygis, ne lygis“, „aukštesni žmonės, žemesni žmonės“, – su tuo iš principo negaliu sutikti, nes Biblijoje parašyta, kad Dievas visus žmones sukūrė vienodus. Negalėjau pripažinti, kad vieni „tamsūs“, o kiti „šviesūs“. Turėjau nemažai pažįstamų iš vadinamojo paribio žmonių, bendraudamas su jais mačiau, kokį spalvingą vidinį gyvenimą jie gyvena. Paprastai mes, kurie esame labai rimti, visą dieną nieko kito neveikiam, tik dirbam, vieną darbą padarę griebiamės kito, – gyvename išorinį gyvenimą, o toks pusiau latras, pusiau valkata, pasirodo, gyvena turiningą vidinį gyvenimą. Jis turi laiko galvoti, o mes neturime, – ir pasakykite dabar, kuris šviesus, kuris – tamsus: ar mes, kurie lakstome iškišę liežuvius, ar tasai, kuris saulėkaitoj sėdėdamas filosofuoja. Pasaulyje viskas sąlygiška ir negali pasakyti, kad vienas žmogus yra vertesnis už kitą. Mano knygose nėra, kaip įprasta, pagrindinio veikėjo, – norėjau, kad žmonės suprastų: gyvenime kiekvienas iš mūsų esame pagrindinis veikėjas.
Apie absurdą
- dav
„Pabėgau“, ir grupę bėglių apgyvendinau antivakserių stovykloje miške. Ta istoriją galima rašyti be galo, nes niekas nesibaigė, galimybių pasas iki šiol nėra panaikintas. Ir neaišku, kada kils nauja epidemija ir kada jis vėl bus ištrauktas. Galų gale nelabai pasikeitė politinė padėtis pas mus ir pasaulyje, – absurdas atakuoja iš visų pusių. Štai neseniai pranešė, kad olandų ūkininkams duos pusantro milijardo eurų, kad tik jie neaugintų žemės ūkio produkcijos; atrodo, naujieji komunistuojantys su tuo pačiu užsidegimu kaip senieji pasiryžę vėl privesti pasaulį iki bado. Jie bando priversti gamtą tarnauti jų ideologijai…
Apie personažus
Kaip minėjau, „Antivakserio dienoraštyje“ nėra pagrindinio veikėjo, jos sudarytos iš novelių, kuriose vis kitas pagrindinis veikėjas arba net keli iš karto. Į antivakserių stovyklą nejučia „pervažiavo“ mano pažįstami žmonės arba jų bruožai. Kai buvau vaikas, mano kaime nebuvo nė vieno vyresnio žmogaus, kuris būtų baigęs daugiau kaip keturias klases. Kai pagalvoji, jie visi buvo keisti, kreivi, šleivi, nestandartiniai, pykosi kaip šeškai, bet vienybę kažkokiu būdu išlaikė. Kiek yra puikių vietų, kur žmonės labai gražiai gyvena, gražiai sutaria, bet išsiskirsto ir nebesusitinka. Nors gimtojo kaimo jau nebėra nuo 1980 metų, bet iki šiol vyksta kaimo susitikimai, į kuriuos susirenka to kaimo žmonės, jų vaikai, pradėjo atvažiuoti ir anūkai. Ir dabar mes toli gražu nesam idealūs, bet būnam kartu. Kaip svarbu būti žmogui kartu su kitais. Karantinas parodė, kokia didelė vertybė yra bendravimas, – lengviausiai karantiną išgyveno tie, kurie turėjo kažkokias mažas bendruomenes, arbatos ar kavos gėrimo, žvejybos, rankdarbių ir pan.
Apie neapykantą
Tai šaržo knyga, nukreipta prieš tai, ką aš matau, su kuo aš nesutinku. Man nepatiko komunistai mokykloje, nepatinka ir dabar. Kad ir kaip jie vadintųsi, dešiniaisiais ar liberalais ar dar kažkuo, aš tą smarvę užuodžiu iš toli. Visą absurdą, kurį matau, su kuriuo susiduriame, stengiuosi aprašyti, bet niekada nesistengiu kovoti prieš žmones, manydamas, kad reikia kautis prieš idėjas, prieš politiką, nes žmogus šiandien klysta, o rytoj jis gali pakeisti savo nuomonę. Nevalia kovoti su žmonėmis ar juos žeminti, net jeigu jų labai nemėgsti, nes žmogaus vertę nusako vis dėlto ne išsilavinimas, ne pareigos, bet tai, kaip jis bendrauja su kitais žmonėmis.
Iš vaikystės prisimenu vieną iš pamėgtos fantastikos pasakojimų, kaip iš kosminio laivo išsilaipinusi feodalinė kariuomenė nugali visus, kas tik pasitaiko jų kelyje. Kodėl? Todėl, kad jie, nors neturėdami atitinkamų to meto technologijų, supranta, kaip reikia veikti tarp žmonių. Šiandienės technologijos stengiasi mus perkelti į virtualų pasaulį, kur mes dedame gražias savo nuotraukas, kur lyg ir turime draugų, tačiau kur kas vertingesnė patirtis, kai mes netobuli ir mažiau gražūs susirenkam ir būname kartu… Todėl ir manieji antivakseriai laikosi krūvoje, nors nepasakytum, kad jie vienas kitą myli. Greičiau nemyli, bet palikę stovyklą stengiasi sugrįžti ir sugrįžta, kad būtų kartu.
Apie pasirinkimus
Šių knygų nepriėmė internetiniai knygynai, bet nesigailiu. Jas rašydamas žinojau, kad dedu riebų kryžių ant galimų literatūrinių pretenzijų, todėl nesijaudinau, kad jų nepastebi. Taigi, jų ir nepuoselėju toliau. Gyvenime tenka rinktis, ir ne vien tik aš, manau, turėtume likti tų, kurie yra nuvertinti, pusėje. Mano knygos skirtos padėti ir būti su tokiais žmonėmis. O parašyti, kad suimtų juokas, išties nelengva užduotis, todėl man didžiausias komplimentas, jei žmogus juokiasi ar bent šypsosi. Besijuokiantis žmogus neplanuoja ir nedaro nieko blogo.“
Užrašė Danutė Šepetytė (Vakaro žinios)
Šaltinis: Nyksciai
