Paskutinį balandžio savaitgalį, balandžio 29-30 d., senojo baltų tikėjimo tęsėjai romuviai vėl rinksis į didžiąją pavasario šventę Jorę. Šiemet Kulionių kaime šalia Observatorijos, vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir dangaus šviesulių stebykloje ši nepaprasta šventė bus švenčiama jau 27-tus metus
„Jorė – gamtos atbudimo, pirmosios pavasario žalumos šventė. Pagrindinis Jorės žymuo –atbundanti pavasarinė gamta, sprogstantys pumpurai, pirmoji žaluma. Tuomet gyvybinės galios, iškalėjusios kalėdiniame kalėjime, dangiškosios šviesos pažadintos – sprogsta ir veržiasi, įsuka dar vieną gyvybės ratą. Dieviškoji šviesa persmelkia, perkūnija, žemiškus kūnus – įgalina augti viską kas gyva. Tuomet turime nusimesti mieščioniškus kiautus, skiriančius mūsų kūnus ir sielas nuo dangiškų galių“, – sako Molėtų krašto muziejaus muziejininkas ir Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas, kuris kartu su žmona Daiva ir bendraminčiais Jorės šventę Kulionyse rengia kasmet nuo 1997-ųjų metų.
Pasak J. Vaiškūno, per ketvirtį amžiaus jau nusistovėjo įprasta Jorės šventės eiga. Pirmąją Jorės dieną šeštadienį šventės dalyviai kviečiami betarpiškai susilieti su didįjį virsmą patiriančia pavasarine gamta: tvarkoma aplinka, pirmąja pavasarine žaluma puošiama šventvietė, periamasi dūminėje pirtyje, maudomasi ežere, vakarojama, šokama, dainuojama prie šventinio laužo, keliaujama į paslaptingą naktinį žygį…
Kitą dieną, užkaitę šventinį viralą, švenčiančiųjų eisena dainuodama, su vėliavomis, giesmėmis ir būgnais traukia į Kulionių piliakalnį, ten užkuriamas aukuras, vaidilos kviečia pagerbti protėvių atminimą, primena šlovingą tautos būtovę, pasakoja apie protėvių žygdarbius. Atliekamos protėvių vėlėms skirtos apeigos. Romuviai Jorėje į savo dvasinę bendruomenę priima ir įšvenčia naujus narius, o Romuvos vaidilos – naujus vaidilas.
Pagerbę protėvių atminimą ir prisidegę ugnies nuo protėvių aukuro, švenčiantieji šventine vora žygiuoja į alką – Dangaus šviesulių stebyklą. Ugnimi, atnešta nuo piliakalnio, užkuriamas šventinis aukuras. Apeigų vadovas primena ypatingą šios dienos galią ir reikšmę. Giedamos apeiginės giesmės.
Atliekamos apeigos Perkūnui, Žemynai, Gabijai – aukojamai kiaušiniai, gira, duona, druska. Šventės dalyviai sveikina vieni kitus, linkėdami kuo didžiausių galių ir palaimos naujuose Jorės metuose. Ypatingu dėmesiu apgaubiami tie, kurių vardai susiję su Jorės vardu: Joriai, Jorės, Jorigės, Jorūnės, Jurgiai…
Bendrai vaišinamasi šventėje dideliame apeiginiame puode virusiu viralu. Vieni kitus vaišiname savo pačių atsivežtais valgiais ir gėrimais, ridenami joručiai, supamasi sūpynėmis, kepama kiaušinienė, dainuoja, šokama.
„Jorės dieną turime susilieti su gamta, atsiverti jos dieviškoms galioms. Tik išgyvendami šį dievišką gamtos virsmą, įgalinsime save visiems metams, patirsime postūmį eiti pirmyn, kurti Darną. Kosminės galios Jorės dieną virsta mūsų dvasios galia ir užpildo mūsų kūnus ir sielas atgaivos ir stiprybės srautu. Būti Jorėje – būti pavasaryje – sugrįžti Darnon“, – sako J. Vaiškūnas.
Pasak jo, Jorės šventės ištakos siekia praamžius laikus, kuomet gyvendami nuo sulyg metų laikais besikeičiančios gamtos itin priklausomą gyvenimo būdą, mūsų protėviai pavasarinį viso kas gyvą atsinaujinimą išgyveno kaip itin svarbų virsmą, virsmą nuo kurio priklausė tolimesnė gyvenimo raida ir darna. Su šiuo laiku galėjo būti siejama gamtinių kalendorinių metų pradžia ir jai skirta Didžioji pavasario šventė, kurios paveldą iki šiol įžvelgiame liaudiškųjų Velykų ir Jurginių papročiuose.
Šiuolaikinės Jorės šventimo paprotys buvo atkurtas praeito amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8-to dešimtmečio pradžioje, sovietinės okupacijos sąlygomis, užgimusio etnokultūrinio sąjūdžio pradžioje. Tuomet Jorės, kaip ir kitų, folklorinio ir žygeivių judėjimo pradininkų gaivinamų pagrindinių kalendorinių švenčių – Rasos / Kupolinių, Vėlinių, Kūčių/Kalėdų, Užgavėnių – šventimas reiškėsi kaip savitas kultūrinis pasipriešinimas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Jorė, kaip ir Rasos šventė, tapo viena svarbiausių įsikūrusios Senovės baltų religinės bendrijos Romuva metinių švenčių. Nuo 1997 m. Jorė imta švęsti Molėtų rajone, Kulionių kaime.
Čia rengiamos Jorės šventinės apeigos davė nemažą postūmį šiai šventei paplisti visoje Lietuvoje bei tarp užsienyje gyvenančių lietuvių, be to dar ir paskatino lietuviškų vardų Jorė, Joris, Jorigė, Jorūnė, Jorūnas… atgimimą.
XXVII PIRMOSIOS PAVASARIO ŽALUMOS ŠVENTĖ
Penktadienis, balandžio 28 d.
•11-17 Talka šventvietėje. Pirmąja pavasarine žaluma puošiame Stebyklą, Vartus, Perkūno šventvietę.
Šeštadienis, balandžio 29 d.
• 11-14 Talka šventvietėje. Pirmąja pavasarine žaluma puošiame Stebyklą, Vartus, Perkūno šventvietę.
- Amatininkai rodo, moko bei parduoda savo gaminius (žalvario papuošalai,medžio drožyba, kalvystė, sodų vėrimas ir kt.). Laukiami visi kas turi ką pasiūlyti!
• 15-16 Pažintis su Dangaus šviesulių stebykla. Pasakoja J. Vaiškūnas.
• 16-19 Perkūno pirtis.
• 18-19 Apeigų pristatymas (tarptautinės bendruomenės „Via Electri“ nariai (Italija, Suomija, Estija)
• 19-21 Senoviniai žaidimai su Brolių Rato vyrais
• 21-24 Vakaro laužas, ugnies reginiai, vakaronė, šokiai. „Tankuojis“ ir ko.
· 24 – Naktinis „Gyvo žalio“ žygis į Kulionių
piliakalnį – į Labanoro girią su Brolių rato vyrais
Etnografinėje sodyboje: Genovaitės Jacėnaitės (1933-2016) juodosios keramikos paroda „Baltiškosios dievybės“.
Sekmadienis, balandžio 30 d.
- bei parduoda savo gaminius (žalvario papuošalai,medžio drožyba, kalvystė, sodų vėrimas ir kt.). Laukiami visi kas turi ką pasiūlyti!
- Krivės ir vaidilos sveikinimas.
- su vėliavomis, žvakutėmis ugniai nuo piliakalnio parsinešti, giedant Jorės giesmes.
- piliakalnyje. Giedame „Oi kalnas kalnas“, protėvių atminimo ir karines giesmes. Krivė ir vaidilos sako sveikinimo kalbas. Aukojame protėvių vėlėms per Amžinają ugnį.
- Įšvenčiami Romuvos vaidilos. Įšvenčiamieji privalo turėti krivulę papuošta jore – pirmaja pavasarine žaluma.
- Įšvenčiamieji privalo turėti baltišką papuošalą, kuris po įšventimo apeigų tampa Romuvio Galios ženklu.
- ir mūsų visų kovinių galių pastiprinimui.
- Šventą Ugnį, nuo piliakalnio Aukuro prisidegę savo žvakeles ir deglus, nešame į Dangaus stebyklą.
- Apšlakstomi Jorės vandeniu. Giedama „Dūno upė“.
- Giedame „Dega ugnelė tūta tūta“, „Jorja geras vakaras“. Labiname Gabiją, Žemyną, Perkūną. Giedame „Žemynėle, žiedkelėle“. Aukojame Joručius ir Duoną. Žemyneliaujame. Siunčiame ratu šventinį kaušą ir tariame linkėjimus. Dainuojame „Jori, šildyk žemį“ ir kt. Labiname naujuosius romuvius ir Joriukus (visus kurių vardai su šaknimi Jor- Jar- Jur-) kviečiame į rato vidų ir eidami ratelius apie juos giedame „Tu žilvitėli, dabile“.
- Aukodami iš įvairių baltų žemių kampelių atvežtus akmenis garsiai sakome iš kur į Perkūno šventovę atkeliavo akmuo ir tariame iškilmingus linkėjimus artimiesiems ir Tautai. Ant akmenų degamos žvakutės, aukojama pirmoji žaluma. Krivė pašventina paaukotuosius akmenis. Perkūno šventovės pagerbimui giedame „Didysie mūsų“, „Dijūta kalnalis“, šokame ratelius apie šventus Perkūno šventovės akmenis.
- Rengiame suneštines vaišes. Vaišinamės ir vaišiname vienas kitą, kad visus metus mus visus lydėtų Skalsa ir Darna
- skirtas Žvaigždžių Sieto išlydėjimui ir gegužės žiedų sutiktuvėms
- tarp neskubančių išvažiuoti
Šaltinis: Nyksciai
