Daugelis iš jūsų tikriausiai esate girdėję apie amerikiečių gydytojo Jezekilijo Emanuelio straipsnį „Kodėl tikiuosi mirti sulaukęs 75-erių“. Savo laiku jis sukėlė daug triukšmo. Daktaras Emanuelis yra žymus mokslininkas, JAV Nacionalinio sveikatos apsaugos instituto klinikinės bioetikos departamento direktorius ir vienas pagrindinių Amerikos medicinos reformos autorių.
Džoana Geidž: „Ne, aš nenoriu mirti sulaukusi 75-erių!”
Trumpai tariant, daktaras Emanuelis, kuriam straipsnio rašymo metu buvo 57 metai, ketina padaryti štai ką: sulaukęs 65-erių nutraukti bet kokį gydymą – jokių skiepų nuo gripo, jokių kolonoskopijų, jokių operacijų, širdies stimuliatorių ar antibiotikų – ir iki 75-erių mirti natūralia mirtimi. Savo straipsnyje jis piktdžiugiškai rašo apie naujo tipo žmogų – „nemirtingąjį amerikietį“, kuris yra apsėstas sveikos mitybos ir fizinių pratimų, įvairiausių smegenų mankštų, vitaminų ir maisto papildų – visa tai tam, kad kuo ilgiau pratęstų savo gyvenimą. Tai labai blogai, rašo bioetikos profesorius, juk vis tiek iš žmogaus po 45 metų nėra jokios naudos: kūrybiškumas mažėja, produktyvumas taip pat. Trečdalis vyresnių nei 85 metų amerikiečių serga Alzheimerio liga, o pusė jų turi funkcinių apribojimų. Asmuo, nugyvenęs ilgiau nei 75 metus, yra savanaudis – jis tampa našta visuomenei ir palieka artimiesiems sunkius prisiminimus. Daktaras Emanuelis kaip pavyzdį pateikia savo tėvą: 77 metų jam buvo įdėtas širdies stimuliatorius, ir nors dabar, būdamas 80-ies, jis plaukioja, skaito ir tebegyvena savo namuose, jo gyvenimo „negalima pavadinti visaverčiu“.
Ką aš spėjau nuveikti nuo tada, kai man sukako 65-eri!
„Pone Emanueli! Man 74 metai ir labai tikiuosi, kad gyvensiu žymiai ilgiau nei 75 metus. Tiesa ta, kad mano gyvenimo kokybė per pastaruosius 10 metų yra pastebimai aukštesnė nei bet kuriais ankstesniais metais. Vidurinėje mokykloje buvau nelaiminga paauglė, universitete – amžinai pavargusi ir neišsimiegojusi studentė, o nuo 30 iki 50 metų blaškiausi tarp trijų vaikų, darbo ir buities.
Dabar kiekvieną rytą, kai sėdžiu su kavos puodeliu ir laikraščiu, kai man nereikia pašokti 6 ryto ruošti visiems pusryčių, pakuoti sumuštinių, tuomet apsivilkti biuro kostiumą ir lėkti į darbą perpildytu metro, aš suprantu, kad tai yra laimė.
Štai ką man pavyko nuveikti nuo tada, kai man sukako 65-eri (didžiąją dalį – po 70-ies):
Grįžau prie savo seno pomėgio – tapybos: lankau užsiėmimus vietiniame muziejuje, eksponuoju savo darbus ir net pardaviau keletą paveikslų. Tris restoranus puošia mano paveikslai ir nuotraukos.
Rašau tinklaraštį, kuriame per pastaruosius šešerius metus patalpinau 390 įrašų.
Dalyvavau tradicinėse vestuvėse Indijoje, aplankiau Tadž Mahalą ir Varanasį. Maža valtele plaukiau Gango upe ir stebėjau, kaip jogai pakrantėje daro asanas, o šalia dega laidotuvių laužai.
Aplankiau El Rosario drugelių-monarchų rezervatą Meksikoje. Tam man teko ropštis kalnais dideliame aukštyje, kur trūksta deguonies kvėpuoti, bet buvo verta.
Naktį su žibintuvėliu rankoje stovėjau Nikaragvos paplūdimyje ir stebėjau šimtus mažų vėžliukų, kurie išlindo iš smėlio ir judėjo link vandenyno, kad išplauktų į Afriką.
2009 m. dalyvavau 50-ame savo klasės abiturientų susitikime. Mes padarėme didelį jubiliejinį albumą su biografijomis, paskui kelis kartus susitikome Manhetene: vaikščiojome po Centrinį parką, rengėme piknikus, ėjome į Metropoliteno muziejų, vakarieniavome restorane, klausėmės klasikinės muzikos.
Galiausiai, sulaukus 70 metų, man nutiko geriausias gyvenimo įvykis: 2011 m. gimė mano pirmoji anūkė! Nuo tada kartu su ja ir jos tėvais lankėmės Nikaragvoje, Graikijoje ir Majamyje. Žaidžiu su ja žaidimus, kuriuos mėgau prieš 70 metų, skaitau jai savo mėgstamas knygas, dainuoju dainas ir stebiu, kaip ji auga ir virsta savarankišku žmogumi.
Mano tėvas sirgo Parkinsono liga ir paskutiniai du jo gyvenimo metai buvo labai sunkūs. Mano mama mirė būdama 74 metų. Jos širdis buvo silpna, į pabaigą ji net negalėjo atidaryti savo kambario durų. Bet ji nenorėjo mirti.
Man 74-eri, nueinu 10 tūkstančių žingsnių, užsiimu pilatesu, man nesunku ropinėti su anūke ant grindų ar paimti ją ant rankų. Vis dar galiu įveikti 180 mylių, kurios skiria mūsų butą Manhetene ir fermą Masačiusetse. Man užtenka smegenų spręsti kryžiažodžius ir mokytis ispanų kalbos. Restorane vis dar galiu perskaityti meniu be akinių. Tikiuosi, kad man jų neprireiks ir po 18 metų, kai laikraštyje skaitysiu jūsų nekrologą, brangus pone Emanueli.
