Socialiniai kontaktai – vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių gerą ir stabilią emocinę savijautą. Deja, sparčiai senstančioje visuomenėje vienišumas ir socialinė atskirtis tampa vis didesne problema. Ir nors vienatvė dažnai apibūdinama kaip jausmas, daugėja duomenų, rodančių, kad tai yra sudėtinga visuomenės sveikatos problema, stipriai žalojanti tiek fizinę, tiek emocinę žmonių sveikatą.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje vieniši yra šimtai tūkstančių gyventojų, o skaudžiausiai vienišumas smogia vyresniems žmonėms. Vis dėlto „Sidabrinės linijos“ įkūrėjai Marius ir Kristina Čiuželiai įsitikinę, kad statistikoje matoma problema tėra tik ledkalnio viršūnė, o vienatvės paveiktų žmonių realybėje yra gerokai daugiau. Užmerkti akių prieš šią problemą ilgiau nebegalime, o ją spręsti tėra vienintelis kelias – socialinių kontaktų sugrąžinimas į atskirtų žmonių kasdienybę.
Tikrieji problemos mastai – milžiniški
Lietuvos socialinių mokslų centro duomenimis, Lietuvoje iš viso yra 7,8 proc. vienišų žmonių, tai yra daugiau nei 200 tūkst. arba 1 iš 13 gyventojų. Šis skaičius viršija Europos vidurkį, kuris siekia apie 7 proc.
Vis dėlto, Marius Čiuželis įsitikinęs, kad statistikoje – tik ledkalnio viršūnė, o tikrieji problemos mastai gerokai didesni.
„Vien vyresnio amžiaus žmonių skaičius Lietuvoje artėja prie 30 proc. Apie pusė jų gyvena po vieną. Žinoma, ne visi jie jaučiasi vieniši, tačiau ši problema šioje amžiaus grupėje tikrai yra didelė“, – sako M. Čiuželis.
Jis atkreipia dėmesį, kad vieniši žmonės apie tai nemėgsta kalbėti, o tyrimų, kurie matuotų lietuvių vienatvę, iki šiol turime labai nedaug. M. Čiuželio teigimu, „Sidabrinės linijos“ darbo praktikoje gan dažnai pasitaiko atvejų, kai senoliai neišdrįsta pripažinti savo vienišumo ir ieškoti pagalbos ir tai tik įrodo, kad mūsų visuomenėje vienatvė vis dar labai stigmatizuota problema.
„Vyresni žmonės bijo pripažinti, kad kenčia nuo vienatvės. Dažnai jie jaučiasi nurašyti, nedrįsta kalbėti apie savo problemas, nemano, kad kam nors tai gali būti svarbu. Mes tikrai esame užfiksavę ne vieną atvejį, kai žmonės užsirašo mūsų linijos numerį ir nešiojasi jį mėnesių mėnesius, kol išdrįsta paskambinti. Todėl mes gana drąsiai darome prielaidą, kad tikrieji šios problemos mastai kur kas didesni, tiesiog jie lieka tyloje“, – sako M. Čiuželis.
Kad didžiausia vienatvę išgyvenančių žmonių dalis yra vyresniųjų amžiaus grupėje patvirtina ir Lietuvos socialinių mokslų centro atliktas tyrimas. Remiantis tyrimo duomenimis, tarp vienišų žmonių ypač didelė 60-74 m. amžiaus grupė.
Vienišumas – smūgis emocinei sveikatai
Įvairiuose moksliniuose tyrimuose vienatvės ir socialinės izoliacijos neigiamas poveikis prilyginamas tokiems rizikos veiksniams kaip rūkymas, fizinio aktyvumo stoka, nutukimas ar aukštas kraujospūdis.
Vieną išsamiausių tyrimų šioje srityje yra atlikę Mičigano universiteto mokslininkai. Jie tyrimo „Socialiniai santykiai ir sveikata“ metu nustatė, kad kenčia tiek fizinė, tiek emocinė socialiai izoliuotų žmonių sveikata. Be to, tokie žmonės yra labiau linkę į savižudybę.
„Surinkti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad socialiniai ryšiai gali tapti ankstyvos mirties, o taip pat ir sergamumo plačiu spektru ligų priežastimi arba rizikos faktoriumi“, – rašoma Mičigano universiteto mokslininkų tyrime.
Jame taip pat teigiama, kad vienišumas labiau padidina ankstyvos mirties ar ligotumo riziką nei rūkymas. Tiesa, mokslininkai pastebėjo, kad kol kas nėra užtektinai duomenų apie vienišumo ir sergamumo labai konkrečiomis ligomis ryšį, kaip kad, pavyzdžiui, aiškios rūkymo sąsajos su plaučių vėžiu.
Vieno populiariausių medicinos žurnalų „Lancet“ publikacijoje „Auganti vienišumo problema“ teigiama, kad vienišumas ankstyvos mirties riziką padidina net 26 procentais.
„Pasaulyje yra atliekama vis daugiau tyrimų, kurie rodo rimtą vienatvės žalą ne tik fizinei, bet juo labiau ir psichologinei žmonių sveikatai. Vienišumas prastina kognityvines funkcijas, prisideda prie depresyvumo didėjimo, prastina miego kokybę, siejamas su Alzhaimeriu ir kitomis ligomis.
Per COVID-19 pandemiją vienatvei didesnį dėmesį pradėjo skirti ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Iki šiol ši problema buvo tarsi likusi paraštėse, bet dabar akivaizdu – tai nėra pavienių žmonių gyvenimiškas iššūkis, tai – sudėtinga visuomenės sveikatos problema“, – sukauptomis žiniomis dalinasi M. Čiuželis.
Kartais atrodo, kad žmogus jau pasidavęs
Kad vienatvė glaudžiai siejasi su depresyviomis nuotaikomis, rodo ir „Sidabrinės linijos“ pašnekovų apklausa. Šiuo metu linijoje bendrauja ar kitokią pagalbą gauna beveik 6000 Lietuvos gyventojų, vyresnių nei 60 m. Remiantis apklausos duomenimis, beveik 40 proc. jų dažnai jaučiasi vieniši, dar 30 proc. vieniši jaučiasi retkarčiais. Tyrimas taip pat rodo, kad apie pusė linijos pašnekovų turi depresijos požymių.
„Daug žmonių, kurie išdrįsta mums paskambinti, iš tiesų jau būna apimti depresyvių nuotaikų. Didžioji dalis senolių ir kreipiasi būtent dėl to, kad jiems labai sunku, kad blogai jaučiasi ir dažnai net ir pirmieji žodžiai būna – aš nieko negaliu, nieko nenoriu, visi mane pamiršo, nerūpiu net savo vaikams. Atrodo, kad žmogaus gyvenime nebėra šviesos, kad jis jau pasidavęs“, – apie problemą kalba „Sidabrinės linijos“ Skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė.
Vis dėlto, kaip rodo tiek linijos pašnekovų, tiek savanorių patirtys, į kasdienybę grįžęs bendravimas kartu tarsi sugrąžina vienišus žmones į gyvenimą.
Taip nutiko ir 79-erių Danutei. Į liniją paskambinusi ir draugystės pokalbiams užsiregistravusi moteris buvo netekusi savo artimųjų, o sveikatos problemos apribojo jos fizinį mobilumą. Patirtas netekties skausmas ir fizinės sveikatos suprastėjimas nustūmė Danutę į socialinę izoliaciją, buvo dingusi motyvacija bet kokiai veiklai.
Ne vieną pokalbį su Danute turėjusi savanorė Edita pripažįsta, kad jų bendravimo pradžia iš tiesų nebuvo labai lengva – vienatvėje gyvenanti moteris buvo tyli, su ja sunkiai sekėsi užmegzti ryšį, ji nerodė iniciatyvos bendrauti. Tačiau, džiaugiasi savanorė, bendrų temų rasti visgi pavyko. Kaip pasakoja Edita, pirmiausiai ji išsiaiškino pašnekovės pomėgius, klausė patarimų tomis temomis, kurias Danutė puikiai išmano, ir taip padėjo moteriai pasijusti reikalinga.
Reguliarūs pokalbiai vėl paskatino 79-erių Danutę užsiimti patinkančia veikla namuose, intensyviau bendrauti su kitais. Pasak Danutės, po pokalbių su savanore jausdavosi daug geriau, būdavo emociškai pakylėta. Į gyvenimą grįžęs bendravimas senolei grąžino ir norą kurti rankdarbius, tapyti. Tuo tarpu savanorė džiaugiasi, kad pavyko įnešti į Danutės kasdienybė daugiau šviesos ir prisidėti prie emocinės savijautos pagerėjimo. Be to, šypsosi Edita, pati gavo puikių patarimų, kaip gydytis liaudiškomis priemonėmis.
Senolių istorijos įrodo – pokalbiai gydo
Su vienišais senoliais nuolat dirbančios K. Čiuželienės teigimu, Editos ir Danutės draugystė bei užsimezgęs ryšys yra dar vienas įrodymas, kad socialiniai kontaktai mūsų gyvenime gyvybiškai svarbūs.
„Tai tik vienas pavyzdžių, tokių draugystės istorijų mūsų darbo praktikoje yra labai daug. Žinoma, būna atvejų, kai vien grįžusio socialinio kontakto nebeužtenka, kai vyresnius žmones turime nukreipti specializuotai psichikos specialistų pagalbai, bet kartais tos draugystės tikrai suveikia lyg vaistai nuo vienatvės.
Gražiausia, kad prie to galime prisidėti kiekvienas ir gerą darbą padaryti vos per kelias minutes tam neišleisdami papildomų lėšų, – šypsosi K. Čiuželienė ir priduria, kad kaip tik dabar yra tas metas, kai deklaruodami pajamas gyventojai gali skirti 1,2 proc. GPM vienišų senolių pokalbiams.
„Sidabrinės linijos“ atliekamas pašnekovų tyrimas rodo, kad nepaisant to, jog didelė dalis vyresnio amžiaus žmonių pagalbos kreipiasi apimti depresyvių nuotaikų, linijoje bendraujantys senoliai savo gyvenimo kokybę ir gerovę vertina geriau nei statistinis Lietuvos senjoras.
Paskambinęs į „Sidabrinę liniją“ nemokamu telefonu 8 800 800 20, žmogus gali rinktis iš trijų paslaugų: siūlomi reguliarūs draugystės pokalbiai su bendraminčiu, suteikiama emocinė pagalba arba padedama rasti reikiamą informaciją, atsakyti į rūpimus klausimus.
„Sidabrinėje linijoje“ jau įvyko beveik 160 tūkst. pokalbių. Iš jų beveik 70 proc. buvo draugystės pokalbiai ir apie 30 proc. – emocinės pagalbos pokalbių.
M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo Komunikacijos vadovė Gintarė Bakūnaitė
Nuotrauka Dainius Labutis, žurnalas „Moteris“
Šaltinis: Nyksciai
