Dvidešimt penkerius metus diena iš dienos jis grąžina vaikus į gyvenimą arba išlydi į paskutinę kelionę. Išoriškai kažkuo panašus į garsųjį daktarą Hausą, jis, kaip ir populiarus televizijos personažas, be galo myli savo mažuosius pacientus ir yra negailestingas žmogaus bukumui ir mūsų pasaulio realijoms. Pasakodamas apie vaikystės kančių priežastis, gydytojas buvo tiesus kaip šūvis, kalbėjo nieko nepagražindamas, daiktus vadindamas savais vardais.
Sutikite, tai neįkainojama.
— Pirmiausia, Peteri, kodėl tapote vaikų gydytoju?
— Tikriausiai, likimas. Patekau į pediatrijos fakultetą ir taip išsipildė mano mokyklos mokytojų „palinkėjimas“. Jie manė, kad būtinai turėčiau dirbti su vaikais.
— Kokias traumas vaikai patiria dažniausiai?
— Mes užimame pirmąją vietą Europoje pagal vaikų žūtis gatvėse, patekus po viešojo transporto, automobilių ratais. Latvijai labai būdinga, kad neblaivūs tėvai savo vaikus vežioja keturračiais arba leidžia važiuoti patiems. Tokios laisvės tampa rimtų sužalojimų priežastimis. Vaikai susižaloja ir važinėdami dviračiais, riedučiais be šalmų, skęsta vandens telkiniuose ar kai juos prižiūri kiti vaikai. Daugelis nelaimingų atsitikimų yra susiję su vaistais ir cheminiais tirpalais ir, žinoma, nudegimais, kai vaikai įkrenta į laužą arba apsipila degiu skysčiu. Tarp kitko, jei vaikas nusidegino verdančiu vandeniu ar ugnimi, VIENINTELĖ pagalba, kurią jūs galite suteikti – tris-penkias minutes ant nudegimo vietos lieti šaltą vandenį. Tai numalšina skausmą ir sumažina žalojantį faktorių, t.y. nudegimo gylį visu laipsniu!!!
— Kaip manote, kodėl toks slegiančiai ilgas sąrašas?
— Pagrindinė priežastis yra tokia: Latvijoje ir visame pasaulyje 60-70% tėvų – debiliški. Mūsų apsaugos darbuotojo pastebėjimais, būtent tiek tėvų atveža pas mus savo vaikus, pasodinę juos ant priekinės sėdynės ir neprisegę saugos diržais.
Kiekvieną dieną matau vaikų kančias ir mirtis, kurias sukelia tėvų nemokšiškumas, bukumas ir nedėmesingumas. Kalbu būtent apie sisteminį nemokšiškumą. Mergaitė išgėrė KURMĮ – baisų cheminį tirpalą kanalizacijai valyti. Jis stovėjo po kriaukle virtuvėje, perpiltas į limonado butelį. Europoje jai buvo persodintos kepenys už 200 000 eurų mūsų pinigų.
Vaikai skęsta tvenkiniuose už kelių metrų nuo „dėmesingų“ tėvų.
Pernai vien per gegužės švenčių savaitę į mus pagalbos kreipėsi pusantro tūkstančio vaikų tėvai! Kodėl Latvijoje niekam nerūpi mūsų antroji vieta tarp šalių, kuriose neplaunamos rankos?! Kam naudinga mūsų beribė laisvė?
Negrįžimo taškas
— Daugelis tėvų atsakytų, kad yra labai pavargę, sunkiai dirba, nespėja, ne visi komentarai internete parašyti, ne visos programos peržiūrėtos, ir valstybei neblogai būtų kažkaip paremti šeimas su vaikais.
— Iš bado miršta dešimtys tūkstančių vaikų. Gerai tai ar blogai? Pagalvokite, jei jie išgyventų, tai visiems vaikams užtektų kokybiško maisto? Jei Artimuosiuose Rytuose visi naudotų tualetinį popierių, tai po kelerių metų planetoje nebeliktų nė vieno medžio. Aš noriu pasakyti, kad jeigu visi gyvens gerai, civilizuotai, tai po kokių dvidešimties metų Žemė tiesiog mirs. Ne visi turi gyventi gerai.
Minios emocijų požiūriu, raginimai mažinti gyventojų skaičių atrodo siaubingi, tačiau mokslo požiūriu – būtini. Todėl niekam pasaulyje kažkaip ypatingai nerūpės jūsų vaiko išgyvenimas. Jam duoda narkotikų, kad jis pats numirtų, ir dar susimokėtų. Negrįžimo taškas peržengtas. Todėl korekcinis reguliavimas bus vykdomas įvairiuose lygmenyse.
— Jus niekada nevadino rasistu?
— Kartais. Kažkur skaičiau, dabar nepamenu, kad JT jau nelaiko problema bet kokio smurto, susijusio su vaiko išnaudojimu. Dabar, matyt, tai tapo gyvenimo norma. Kai Kuržemėje ar Latgaloje matau sušalusius ir alkanus vaikus, patyrusius smurtą, nesuprantu, kodėl jų tėvams leidžiama daugintis, vadinant tai „žmogaus teise“. Ir vėliau iš jų atimamos tėvystės teisės. Tai idiotiška civilizacija. Reikia gimstamumo kontrolės. Įvairiose šalyse vienu metu buvo atliekama ne tik pedofilų, bet ir žmonių, esančių amoraliame, gyvuliškame lygmenyje, sterilizacija. Nes kitaip jų vaikai siaubingai kenčia nuo ligų, prastos mitybos ir netinkamos priežiūros.
Kai man atveža mažą žmogų be sąmonės, aš turiu tris sekundes, kad suprasčiau, kas atsitiko. Ketvirtą jau pradedu veikti, keisti vaiko būseną. Ir lygiai taip pat reikėtų valdyti kitus procesus – visuomenę, šalį.
Per pastaruosius 10 metų mūsų ligoninė padarė milžinišką plėtros šuolį, atsirado didžiulės galimybės padėti vaikams. O vaikų moralinė, dvasinė, fizinė būklė proporcingai prastėja. Pateiksiu keletą pavyzdžių iš gyvenimo. Važiuojam į iškvietimą Kuržemėje, vaikas išgėrė KURMIO. Pasekmės siaubingos, iki storosios žarnos, stemplės persodinimo. Vaikas ištiktas komos, jam suleista nuskausminamųjų narkotikų, dirbtinė plaučių ventiliacija. Jauna mama verkia. Pradedu domėtis, kaip viskas atsitiko. Ne tam, kad papriekaištaučiau, o tam, kad ji suvoktų visą siaubą. Ji atsako: taigi ji pati nuėjo į vonią, paėmė ir išgėrė. Jai atrodo, kad kaltas vaikas, įsivaizduojate?!
Kitas vaikas iškyloje apsipylė skysčiu mangalui įkurti ir užsidegė.
Reanimacijoje tėtis pradėjo mums vadovauti. Tai tau reikėjo prie laužo vadovauti, o ne čia! Teko jam pasakyti: dar vienas žodis, iškviesime policiją ir surašysime protokolą, kad tai greičiausiai kriminalinis atvejis. Tėtis tuoj pat suglaudė ausis ir sėdėjo tyliai, netrukdydamas mums dirbti.
Mylima močiutė darže konservuoja agurkus. Atbėga ketverių metų mažylis, griebia kolos butelį, į kurį pripilta acto esencijos, ir močiutės akivaizdoje geria.
Mama deginasi, vaikas visą dieną žaidžia saulėje. Jį mums atvežė tarsi verdančiu vandeniu nuplikytą. Ir tokiai mamai nieko nebus! Būtina daryti įtaką suaugusiųjų kvailumo vaikų atžvilgiu nebaudžiamumui. Kartoju, yra dalykų, kurie neturėtų atsitikti.
— Kokie būtent?
— Visi cheminiai tirpalai virtuvėje, garaže turi būti nepasiekiami! Kaip ir vaistai. Kasmet nuo beta blokatorių miršta vaikai. Močiutėms sunku prisipažinti nužudžius savo anūką. Kad ir netyčia, bet dėl neatsakingumo. Gaila ir močiutės, ir vaiko.
Negalima pilti cheminius tirpalus į limonado butelius. Daktarė Dina Sviridova išvertė tėvams skirtą kanadietišką knygą apie pediatriją. Leidinio pabaigoje 40 puslapių papunkčiui išvardinta, kaip apsaugoti savo vaiką – virtuvėje, automobilyje, gamtoje, zoologijos sode. Visur. O pas mus tūkstančiai vaikų, kenčiančių nuo šunų įkandimų.
Pas mus sunkiausia įrodyti, kad dviratininkų šalmai yra būtini.
Aš sakau taip: kas turi smegenis, tai tos juos ir saugo.
Svajoju, kad šiandien vaikai, gimstantys netyčia, gimtų tėvams, kurie sugebėtų už juos atsakyti. Vokietijoje buvo atlikta jaunimo apklausa apie jų prioritetus: 70% į pirmą vietą iškėlė išsilavinimą, darbą, pajamas, būstą ir kultūros lygį. Vaikai paskutinėje vietoje. T.y. kai pradėjai bent šiek tiek mąstyti šiame gyvenime, kai gali ką nors duoti vaikui, tada ir turėk. Bent kažkoks civilizuotas požiūris! O kai žmonės dauginasi kaip menkės, tai jau yra neatsakinga.
— Tai kodėl jūs gelbėjate vaikus, kurie miršta ir apskritai yra pasmerkti?
— Karo metais Liepojoje gyveno garsus chirurgas gydytojas Zykas, žydas. Jo nenužudė. Jis gerai operavo vokiečius. Atėjus Raudonajai armijai, už pagalbą vokiečiams jį norėjo sušaudyti, bet jis gerai operavo raudonarmiečius. Vėliau jis gavo auksinį skalpelį. Kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką jam paskyrė likimas. Tai ir yra pareiga Dievui, žmonėms ir savo širdžiai.
Ribotos sąmonės nemokšiškumas
— Ar visuomenės išsivystymo lygis turi įtakos vaikų auklėjimui?
— Koks mūsų riboto, nemokšiško proto lygis, taip ir matome pasaulį. Tibete tai vadinama karmine vizija. Geriausia, ką žmogus gali duoti savo vaikui, tai sumažinti savo nemokšiškumą, kad neprimestų jo savo vaikui. Kaip sakė Feuerbachas, pilyje mąsto kitaip nei trobelėje. Kai matau, kad šunys yra geriau prižiūrimi nei vaikai, norisi verkti. Juos šukuoja, rengia, bučiuoja, maitina. Kiek vaikų to niekada nematė? Apie kokią civilizaciją mes galime kalbėti?!
— Taip, tarp kitko, apie kokią?
— Pas mus karai, bankai, vagystės, žudynės, nekontroliuojamas gimstamumas, ligos ir t.t. Tokie genijai kaip Ciolkovskis, Uspenskis, Berdiajevas, daugelis Vakarų mokslininkų kalbėjo apie septynias civilizacijos vystymosi skales. Tai štai mes esame ties nuliu. Planetą valdo melas ir smurtas. Prinstone, Harvarde, Jeile moko, kaip išprievartauti pasaulį vardan pelno ir asmeninės naudos. Mūsų civilizacija yra akmens amžiuje, palyginti su ta, apie kurią kalbėjo Rerichai, Blavatsky, Jėzus Kristus, Tibeto šventieji. Inteligentiški tėvai ieško kompromisų. Išmintis, žinios apie proto, visatos sandarą ir yra tas kompromisas, kaip mūsų vaikams gyventi protingesnėje ateityje.
Demokratija su pedofilijos kvapu
— Prieš keletą metų jūs viešai pasisakėte už mirties bausmę. Ar dar nepersigalvojote?
— Ne, savo nuomonės nepakeičiau. Aš palaikau Singapūre ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose galiojančius įstatymus – už pedofiliją mirties bausmė.
— Skaitant kriminalines kronikas susidaro įspūdis, kad net elementarios gėrio ir blogio sąvokos prarado bet kokią prasmę, keičiasi sąvokų supratimas.
— Žmogus yra tiek neišsivystęs gyvūnas, kad paklūsta baimei. Tik išlaiko ją padorumo ribose.
Vyro kompleksas
— Jokių šansų?
— Įrodyta, kad kai žmogus priima sprendimą, remdamasis išmintimi ir taisyklių žinojimu, jis keičiasi pats ir keičia jį supantį pasaulį. Tėvai turėtų rūpintis savo išsilavinimu, išsilavinimu ir dar kartą išsilavinimu. Tai ir yra žmonijos ateitis.
— Kuris iš tėvų turėtų imtis lyderystės?
— Viskas šeimoje prasideda nuo tėvo. Tačiau tėvai degraduoja. Juos augino vienišos mamos, kurias paliko arba kurių vyrai prasigėrė. Viena tokia mama sugeba užauginti tik sūnelį. Šie kompleksuoti sūneliai negali sukurti šeimos, apginti valstybę.
Vyro kompleksas yra žmonijos rykštė. Išmintinga būtų atgaivinti pionierius ar skautus, nesvarbu, kaip juos pavadintume, kur būtų auklėjami išmintingi, dvasingi, atsakingi vyrai. Europoje aštuoni milijonai išsilavinusių jaunų vyrų nedirba. Jie nenori, jiems sunku. Jie nori viską gauti greitai ir lengvai.
— Taip, vis dažniau tenka girdėti apie jaunų ir ne tik vyrų infantilumą. Ar juos galima pakeisti?
— Dabar žmonės iš ribotų ir nemokšiškų baimių ir žinių bando susidėlioti supratimą apie pasaulį, ir tuo pačiu daryti vaikus. Jeigu tu suvoki vaiką kaip dievišką dvasinę būtybę, Dievo stebuklą, tai jo potencialas neribotas ir vaikas vystosi tokioje energetikoje. Bet jei viskas vyksta kitaip… bet koks kelias į išmintingą šio vaiko ateitį yra užkirstas. Pasikartosiu, šiandien viskas priklauso tik nuo mamų ir tėčių. Jų vaikai niekam daugiau nereikalingi! Svarbi mokykla. Protingų žmonių kolektyvinio intelekto gera valia. Laive gali būti tūkstančiai žmonių, bet juos valdo galbūt 30 žmonių ir to pakanka, kad laivas nuplauktų ten, kur reikia. Žmonėms turėtų būti pasiūlyta pagalba šiuolaikiniu psichologiniu informaciniu lygmeniu, ką aš ir darau savo paskaitose.
32 paglostymai
— Šimtai tūkstančių aukštojo išsilavinimo neturinčių mamų ir tėčių jums paprieštaraus: mes ir be akademijų užauginome dorus vaikus. Dar daugiau tėvų pasakys: kam mums ko nors mokytis, mes ir taip viską žinome.
— Visuomet prisiminsiu atvejį, kai tėvai, kurie nebuvo intelektualūs akademikai, sutiko atiduoti savo 3 metų mirštančio vaiko širdį kitam. Pirmą kartą Latvijoje. Žmogus neturi būti akademikas. Nesvarbu jo žemiškas išsilavinimas, jei jis žino, kas jis yra, ir praktikuoja tobulėjimą. Tai yra aukščiausia išmintis. Koks buvo šventųjų išsilavinimas?
— Jie turėjo meilę…
— Prisimenu vieną mamą. Tikriausiai, su nusikalstama praeitimi. Ji pagimdė vaiką, sergantį daugybe ligų, įskaitant ir užkrečiamąsias. Būdama reanimacijoje, ji iš kitos mamos pavogė telefoną. Ją ne smerkti reikia, o auklėti. Tiesiog niekas jos nemylėjo. Prancūzų psichoterapeutai įrodė, kad jei žmogus neglostomas 32 kartus per dieną, jis negali būti laimingas, sutrinka vystymasis. Pažiūrėkite, kaip mažai mes vienas kitą mylime ir glostome.
— Kas jums yra meilė?
— Meilė egzistuoja kaip sąvoka ir būsena. Kaip sąvoka žemiškajame lygmenyje – atsakomybė, savitumas ir gebėjimas duoti kilnias žinias bei visa širdimi atlikti savo pareigą. Dvasiniame lygmenyje meilė – tai visiškas nušvitimas ir absoliuti atjauta.
