Kaupiasi debesys virš Anykščių mieste esančios užtvankos. Šiemet vykęs Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas parodė, kad dauguma žmonių apie aplinkosaugą išmano menkai, stokoja kritinio mąstymo, nesuvokia, kodėl gamtoje vyksta tam tikri reiškiniai ir kas juos sukelia. Dar sovietmečiu žmonių statytos upių ir upelių užtvankos – vienas iš pavyzdžių, kaip visuomenė nemato senų klaidų, todėl žala gamtai vangiai taisoma.
Neseniai baigta Lietuvos užtvankų įvertinimo studija parodė, kad šalyje yra 1371 užtvankos, iš jų – 13 proc. užtvankų yra bešeimininkės, o apie 35 proc. užtvankų savininkus neturima duomenų. Apleisti ir neprižiūrimi statiniai varžo upes ir skurdina biologinę įvairovę – užkerta kelią žuvims ir kitoms rūšims plisti bei daugintis. Negana to, blogos arba avarinės būklės užtvankos kelia grėsmę žmonėms ir jų turtui – apie tai garsiausiai kalbėta po vasarą Panevėžį išgąsdinusios ekstremalios situacijos. Miesto savivaldybei teko skubiai ieškoti lėšų ir meistrų, kad vanduo iš „Ekrano“ marių neužlietų gyventojų. Pasak Žaliosios politikos instituto analitikės Ievos Budraitės – tokios situacijos yra prasto ekologinio, aplinkosauginio raštingumo pasekmės. Ji atkreipia dėmesį, kad užtvankų būklė prastėja visoje šalyje.
Nuostolių patiria ne tik gamta
I. Budraitė pripažįsta, kad užtvankų įvertinimo studijos faktai kelia nerimą. „Problemos mastai auga, tuo tarpu visuomenė ir sprendimų priėmėjai į ją nekreipia deramo dėmesio ir neinicijuoja būtinų sprendimų. Mokslininkų išvados rodo, kad išlaisvintos upės ekologinė vertė yra kelias dešimtis kartų didesnė lyginant su tvenkinio verte. Tačiau dėl ekologinio raštingumo stokos vyraujantis nežinojimas lemia, kad to nepastebime, o mūsų pasyvumas kainuoja labai brangiai“, – konstatuoja I. Budraitė ir akcentuoja, kad dėl to reikia kuo plačiau šviesti įvairių amžiaus grupių žmones – nuo vaikų iki senjorų.
„Dabar gyventojų supratimas apie aplinkos apsaugą siekia vos 5 balus iš 10. Gyvosios gamtos tema yra viena iš tų, kurios klausimai nacionalinio aplinkosaugos egzamino dalyviams pasirodė sunkiausi, – sako viena iš egzamino autorių I. Budraitė, – O būtent nuo šių žinių priklauso ir mūsų planetos ateitis“.
Nėra žinių – nėra motyvacijos
Ekspertės teigimu, egzamino rezultatai parodė, kad visuomenėje trūksta supratimo, į kokią kritišką situaciją esame patekę. O be supratimo nėra ir motyvacijos savo elgsenai keisti. „Kai nežinai, kad tavo elgesys ar pasyvumas turi skaudžių pasekmių, nekyla noras keisti esamą padėtį. Tenka konstatuoti, kad visuomenėje nėra vieningo sutarimo dėl to, kokią žalą gamtai esame padarę ir darome toliau, kokia stipri yra klimato krizė ir kaip greitai pajusime šios krizės pasekmes savo kailiu“, – pastebi I. Budraitė.
Anot pašnekovės, atsakingoms institucijoms, bendruomenių ir visuomenės lyderiams, šiuo klausimu dar teks nuveikti labai daug. Ji tikisi, kad nuoseklus ir ilgalaikis visuomenės švietimas padės atskirti faktus nuo emocijų, kurių netrūksta, kai kalba pasisuka apie visiems gerai žinomus objektus, tokius kaip Belmonto užtvanka sostinėje, pastatyta ant Vilnelės.
2016 metų pabaigoje Belmonto (Pūčkorių) užtvanka įgriuvo ir pro skylę ėmė veržtis vanduo, dėl to žuvitakyje neliko vandens – betoninis statinys vėl tapo neįveikiama kliūtimi migruojančioms lašišinėms žuvims. „Gamtininkai, ekologai siūlė griauti užtvanką. O greta esančio restorano savininkai siekė statinį išsaugoti, teigė, kad tai – paveldo objektas, nors buvo aišku, kad praktikoje jiems jis svarbus tik dėl lankytojų traukos, nešančios pelną. Verslininkai viešai kvietė žmones prisiminti savo vestuves ir kitas gyvenimo akimirkas, patirtas greta užtvankos. Buvo akivaizdu, kad vietoj argumentų siekiama pasitelkti sentimentus, pakurstyti visuomenės emocijas ir gynybinę reakciją“, – prisimena I. Budraitė ir pabrėžia, kad istorijoje pilna pavyzdžių, kaip nepakankamai informuoti žmonės dažnai tampa manipuliacijų aukomis.
Dėl perkirstos upės nukenčia ne vien žuvys
Po mokslininkų šiemet atliktos studijos vis dar stovinti Belmonto užtvanka kartu su Pabradės, Dovydiškių, Anykščių, Skaudvilės ir kitomis buvo įvardyta kaip didžiausią žalą gamtai daranti ir mažiausią socioekonominę vertę turinti užtvanka.
Tokios užtvankos daro didelę žalą natūralioms upių ekosistemoms, nes dėl pakitusios vandens tėkmės suyra unikalios sąlygos ir įvairių organizmų buveinės.
Mokslininkai nurodo, kad upė virš užtvankos virsta stovinčiu vandeniu, o žemiau užtvankos esančiam ruožui ima trūkti vandens, jį labiau alina sausros. Todėl gyvūnija ir augmenija paprasčiausiai nuskursta – išlieka geriausiai prisitaikančių rūšių mažuma. Gamtininkai pastebi, kad dėl to pasikeičia ne tik upėje gyvenančios žuvys, bet ir greta gyvenantys paukščiai.
Ilgainiui tvenkiniai yra linkę dumblėti, apauga krantai, kaupiasi sąnašos, nes gyvą tėkmę ir gyvenimą pakeičia puvimas. Anot specialistų, Lietuvoje švarūs ir prižiūrėti tvenkiniai greičiau yra išimtis negu taisyklė. O tai lemia, kad užtvenktose upėse ir upeliuose nyksta natūralios gyvūnijos buveinės, biologinė įvairovė skursta, rūšių bendrijos pasikeičia – dėl netaisomų žmogaus klaidų Lietuvos gamta praranda savo natūralumą ir unikalumą.
Rūta Jankauskaitė, projektų vadovė
Šaltinis: Nyksciai
