Interviu su Philipu R. Lane’u, ECB Vykdomosios valdybos nariu, vedė Francesco Ninfole
2022 m. gruodžio 6 d
Ar euro zona pasiekė aukščiausią infliaciją?
Tikriausiai dar per anksti daryti tokį sprendimą, bet aš būčiau pakankamai įsitikinęs, kad tikriausiai esame netoli didžiausios infliacijos. Tačiau ar tai jau yra pikas, ar jis pasieks 2023 m. pradžioje, vis dar neaišku. Pagrindinis netikrumas yra tas, kad matėme tiek daug dujų kainų nepastovumo. Kai kuriose šalyse vartotojų kainos labai pasikeitė, o kitose, pavyzdžiui, kai kurios komunalinių paslaugų įmonės dar nepabaigė kainų kėlimo. Atsižvelgdamas į didelį kainų augimą, neatmetu papildomos infliacijos kitų metų pradžioje. Praėjus pirmiesiems 2023 m. mėnesiams, vėliau 2023 m. – pavasarį ar vasarą – turėtume pastebėti didelį infliacijos kritimą. Tai reiškia, kad infliacijos kelias nuo dabartinių labai aukštų iki 2% užtruks.
Ar kitais metais infliacija sumažės iki 6–7%?
Pradinis sumažinimas nuo dabartinių aukštų tarifų bus maždaug iki tokio lygio, tačiau tikiuosi, kad kitais metais jie bus toliau mažinami.
Ar gali būti, kad pagrindinė infliacija padidės, o bendra infliacija mažės?
Taip gali nutikti, nes šiuo metu pagrindinis pagrindinės infliacijos veiksnys yra tai, kad daugelis ekonomikos sektorių, tokių kaip transportas ir turizmas, sunaudoja daug energijos, todėl labai padidėjus energijos sąnaudoms, jie pakelti parduodamų paslaugų ir prekių kainas, o tada kyla pagrindinė infliacija. Antras veiksnys taip pat buvo paklausos atsigavimas per pastaruosius šešis mėnesius nuo pandemijos apribojimų panaikinimo. Tačiau šis antrasis veiksnys turėtų atlikti tik nedidelį vaidmenį kitais metais, kai baigsis ekonomikos atsigavimo etapas ir išlaidos vėl nusistos į įprastą modelį. Trečias veiksnys yra tai, kad atlyginimai didės, o tai padidins išlaidas visoje ekonomikoje.
Kalbant apie vidutinės trukmės infliacijos perspektyvas, ECB prognozavo 2,3 % infliacijos lygį 2024 m. Ar infliacija bus arčiau 2 % 2025 m. ir vidutinės trukmės laikotarpiu, kai pasireikš dauguma pandemijos ir su karu susijusių veiksnių. išnyko, ar bus didesnė infliacijos rizika?
Paprastai galite tikėtis, kad infliacija priartės prie mūsų tikslo su pratęsimu. Viena iš priežasčių yra ta, kad mes jau gerokai padidinome palūkanų normas ir sakėme, kad jas kelsime dar kartą. Tai neturės tiesioginio poveikio infliacijai, tačiau per ateinančius vienerius ar dvejus metus tos didesnės palūkanų normos sumažins paklausą, sumažins išlaidas, todėl sumažins įmonių galimybes taikyti dideles kainas ir apribos netvaraus darbo užmokesčio didinimo galimybes. . Taigi pagrindinė priežastis, kodėl infliacija bus arčiau mūsų tikslo, yra mūsų pinigų politikos veiksmai. Taip pat manome, kad kiekvienais metais nepatirsime tokios pat energijos infliacijos. Tačiau leiskite man taip pat pasakyti, kad mes manome, kad bus antrasis infliacijos ratas. Kaip jau aptarėme, daugelis sektorių turi didinti kainas, nes jų sąnaudos išaugo. Daugelio darbuotojų pragyvenimo lygis taip pat iki šiol smarkiai sumažėjo, tačiau tikimės, kad kitais metais, taip pat 2024 ir 2025 m., jiems bus padidintas didesnis atlyginimas. Šie didesni atlyginimų padidinimai padės išlaikyti išlaidas ir taip pat didinti kainas. Štai kodėl prireiks šiek tiek laiko, kol grįšime prie 2 % tikslo. Taigi antrojo rato poveikis paskatins infliaciją kitais metais ir 2024 m.
Ar po priemonių, kurių buvo imtasi, ir atsižvelgiant į pinigų politikos poveikio ekonomikai atsilikimą, tinkamas atsargesnis požiūris į kitą palūkanų kėlimą? Ir ar šviesesnės infliacijos perspektyvos turėtų sumažinti spaudimą toliau griežtinti agresyvią politiką?
Nuo liepos mėnesio priimti sprendimai dėl palūkanų normų buvo atsargūs žingsniai. Padidėjus infliacijos rizikai, taikyti -0,5% normą nebetinka. Taigi pinigų politikos normalizavimas buvo apdairus požiūris, ir mes pasakėme, kad dar turime daug nuveikti. Tačiau tiesa ir tai, kad turime pripažinti, kad jau priimti sprendimai dėl palūkanų padės sumažinti infliacijos lygį kitais ir kitais metais. Tikimės, kad reikės daugiau didinti palūkanų normą, tačiau jau daug nuveikta, todėl turėsime užtikrinti, kad gerai suprastume infliacijos perspektyvas ir rizikos veiksnius nustatydami palūkanų normą susitikimui. susitikimo pagrindu.
Prieš kelias dienas jūs sakėte, kad nematote daug argumentų dėl palūkanų didinimo 75 baziniais punktais. Ar jūsų požiūris pasikeitė, ar dabar jis sustiprėjo po naujausių ekonominių duomenų?
Leiskite nesutikti su šiuo aprašymu. Tai, ką sakiau praėjusią savaitę ir dabar taip pat pasakysiu jums, yra tai, kad kai turėjome labai mažas palūkanų normas, 75 bazinių punktų pakėlimas buvo gana paprastas. Taigi tai buvo prasminga rugsėjį ir spalį. Koks bus teisingas sprendimas, pamatysime gruodį. Tačiau dabar išeities taškas yra kitoks. Mes jau padidinome palūkanų normas 200 bazinių punktų. Mes ir toliau vadovausimės infliacijos perspektyva. Tačiau negalime nuspręsti dėl tinkamo padidinimo per vieną posėdį neatsižvelgdami į pradinį tašką. Ir atspirties taškas dabar yra daug aukštesnis nei ten, kur buvome ankstesniuose susitikimuose.
Ar tai reiškia, kad dabar siūlote mažesnį tarifo padidėjimą?
Aukštesnis atskaitos taškas yra vienas iš diskusijų aspektų, tačiau, žinoma, platesnių diskusijų požiūriu turėsime pažvelgti į bendrą perspektyvą. Noriu pasakyti, kad priimdami būsimus sprendimus dėl palūkanų, įskaitant gruodį, turėtume atsižvelgti į tai, ką jau padarėme. Taigi sprendimo pagrindas bus kitoks.
Daugelis įmonių ir namų ūkių tarifų padidėjimą vertina kaip dar vieną naštą, papildančią nuosmukį ir infliaciją. Kodėl nuosmukio nepakanka kainų spaudimui sumažinti? Kaip ECB užtikrins, kad įmonėms ir namų ūkiams nebūtų taikomas nereikalingas griežtinimas?
Mūsų dabartinis mąstymas yra toks, kad jei bus nuosmukis, jis bus palyginti lengvas ir trumpalaikis. Jei tai būtų gal šešių mėnesių nuosmukis ir lengvas, tai tokiu atveju visuminės paklausos sumažėjimas būtų mažesnis. Palyginti su sunkesniu nuosmukiu, švelnesnė ir trumpesnė recesija yra gera žinia Europai, tačiau tai reiškia, kad jos antiinfliacijos poveikis bus palyginti ribotas.
Vertinu, kad palūkanų didinimo našta nebus vienoda. Pavyzdžiui, namų ūkiai, turintys kintamos palūkanų normos hipoteką, bus labiau pažeidžiami nei tie, kurie turi ilgalaikę fiksuotų palūkanų hipoteką. Ir įmonės, turinčios daug skolų, bus labiau paveiktos; ir pasekmės pradedančiosioms įmonėms yra kitokios nei brandžioms įmonėms.
Į kokius rodiklius atsižvelgs ECB, kad nustatytų galutinę palūkanų normą?
Visada laikysimės visapusiško požiūrio. Kaip jau sakiau Mano tinklaraštis praeitą savaitę ir kitose kalbose, nėra jokių nuorodų. Nėra jokio specialaus rodiklio, kuris galėtų mums vienareikšmiškai pasakyti, koks bus terminalo tarifas.
Bet ar galite nurodyti pagrindinius svarstomus elementus?
Tai susiję su visais veiksniais, turinčiais įtakos infliacijos perspektyvai. Taigi, visų pirma, infliacijos prognozė. Antra, su šia prognoze susijusi rizika. Trečia, yra kiti infliacijos dinamikos rodikliai. Tačiau, žinoma, atsižvelgiame ir į tai, kas vyksta likusiame pasaulyje.
Kokiu būdu?
Pavyzdžiui, jei manome, kad likusio pasaulio ekonomika lėtėja arba kad pasauliniai centriniai bankai sumažins paklausą vykdydami savo pinigų politiką, tai turės įtakos normai, kurią turime pasiekti. Taigi mūsų vertinime atsižvelgiama į euro zonos infliacijos, pasaulinės infliacijos ir pasaulinio centrinio banko perspektyvas. Tačiau galiausiai pažvelgsime į tarifų juostą, o ne į vieną galutinį tarifą. Ir norint naršyti šioje zonoje, susitikimo po susitikimo metodas leis mums įvertinti mūsų neatidėliotiną sprendimą dėl palūkanų, atsižvelgiant į galimų galutinių tarifų zoną.
Ar dabar ši palūkanų norma yra didesnė nei praėjusiame Valdančiosios tarybos posėdyje?
Lauksiu, kol bus gauti visi duomenys, o perspektyvą parengs visa Eurosistema. Turime palaukti naujų Eurosistemos ekspertų prognozių. Kai gerai suprasime infliacijos perspektyvą, išnagrinėsime pasekmes galutiniam kursui.
Kalbant apie TLTRO, ar jus nustebino maži bankų mokėjimai lapkritį ir ar tikitės daugiau gruodį?
Svarbu sutelkti dėmesį ne į lapkričio mėnesio skaičių, o į tai, kiek bankai gali grąžinti nuo lapkričio, gruodžio iki sausio mėn. Kiekvienas bankas yra kitokioje situacijoje ir skirtingai vertina TLTRO finansavimo vaidmenį, palyginti su bendru finansavimu. Apskritai manome, kad artimiausiais laikotarpiais TLTRO įsipareigojimai labai sumažės, o tai atitinka mūsų atliktą politikos pakeitimą.
Kalbant apie kiekybinį griežtinimą (QT), kaip ECB užtikrins procesą be rinkos nepastovumo? Ar gruodį bus apibrėžti tik principai, ar dar kažkas daugiau, pavyzdžiui, tvarkaraštis ar tikroji veiklos pradžia?
Prasminga turėti dviejų etapų procesą. Pirmas žingsnis – apibrėžti principus. Antrasis – užbaigti kalendorių. Tačiau manau, kad šiuo metu yra visuotinis sutarimas, kuris nėra būdingas ECB, kad QT iš esmės turėtų būti foninė programa. Siektume užtikrinti, kad ji prisidėtų prie pinigų politikos normalizavimo taip, kad sustiprintų pagrindinę priemonę – palūkanų normų nustatymą. Mūsų pagrindinis dėmesys bus skiriamas politikos palūkanų normos nustatymui, o QT veiks fone, nuspėjamai, išmatuotai.
Ar numatote pasyvųjį QT, kai turto pirkimo programoje (APP) sueinančių obligacijų procentas nebus reinvestuojamas?
Kaip tiksliai nuspręsime paleisti APP, bus nuspręsta artimiausiuose susitikimuose. Tačiau teisinga tikėtis, kad laikysimės pastovaus požiūrio. Kiekvienas centrinis bankas skiriasi savo portfelio terminų struktūra, tačiau APP leis taikyti pastovų požiūrį.
Kaip ECB užtikrins, kad apsauga nuo plitimo – TPI – būtų veiksminga? Jei matysime didesnį susiskaidymą dėl pinigų sugriežtinimo, ar ECB bus pasirengęs aktyvuoti šią priemonę?
Esame labai aiškūs: labai gerai suprantame, kas yra susiję. Žinome, kad centriniai bankai gali būti itin veiksmingi atliekant bet kokią rinkos stabilizavimo intervenciją. Taigi ECB labai veiksmingai reaguos į bet kokį nepagrįstą perdavimo mechanizmo susiskaidymą ar sutrikimą. Taigi neturėtų būti jokių abejonių, kad galime būti labai galingi ir efektyvūs naudodami TPI.
Ar labiau ekspansyvi vyriausybių fiskalinė politika galėtų paskatinti ECB toliau didinti palūkanų normas?
Pagrindinis atsakymas yra taip. Jei euro zona susidurs su didesniu fiskaliniu deficitu, tai padidins bendrą paklausą ekonomikoje, o tai savo ruožtu reikš aukštesnes palūkanų normas, kad infliacija vėl pasieks 2 proc. Štai kodėl aiškiai pasakėme, kad reaguodamos į energijos krizę vyriausybės vis dar turi daug nuveikti, kad apsaugotų labiausiai pažeidžiamus asmenis ir pasiūlytų paramą įmonėms, kurios susiduria su konkrečiais iššūkiais. Tačiau tai padeda, jei tai laikina ir tikslinga, o ne pernelyg nuolat didina bendrą paklausą.
Ką turėtų daryti vyriausybės?
Jei intervencijos yra laikinos, tai neturėtų turėti didelio poveikio deficitui kitais ar kitais metais, o tai yra svarbu vidutiniu laikotarpiu. Taip pat svarbu būti tikslingam: galite padėti labiausiai pažeidžiamiems žmonėms, tačiau tai kainuoja pigiau nei platesnės apimties programos.
Taigi namų ūkius ir įmones, kuriems reikia paramos, galima paremti laikinomis ir tikslinėmis priemonėmis. Tačiau jei deficitas neribotą laiką išliktų per didelis, tai padidintų paklausos spaudimą.
Kokie yra pagrindiniai pokyčiai, susiję su energetikos krize ir koks ilgalaikis poveikis Europos ekonomikai vidutinės trukmės ar ilgalaikėje perspektyvoje?
Galima pasakyti keletą dalykų, darant prielaidą, kad energijos kainos sumažinamos tik ribotai, kad jos nesugrįžtų į priešpandeminį lygį. Pirmas dalykas yra tai, kad Europa bendrai bus skurdesnė, nes esame didelis energijos importuotojas. Mažesnės pajamos dėl šių papildomų mokėjimų už energiją sumažins paklausą ekonomikoje. Antras numeris i s, kad kai kurios įmonės, kurios naudoja daug energijos, praras konkurencingumą pasauliniu mastu. Taigi galima tikėtis, kad kai kurios pramonės šakos persikels į regionus, kuriuose energija pigesnė. Tačiau yra ir trečias, optimistiškesnis punktas.
Kas tai?
Reagavimas į energetikos krizę spartėja ir paskatins ekologišką perėjimą bei investicijas į atsinaujinančią energiją. Tai užtruks, bet tada energijos tiekimas bus saugesnis, nes nebebūsime priklausomi nuo iškastinio kuro importo. Ir bus pigiau, nes atsinaujinančios energijos ribiniai kaštai bus mažesni. Taigi, manau, kad ateis labai sunkus laikotarpis, bet ir greitesnis perėjimas prie tvaresnės ekonomikos.
Koks jūsų požiūris į Europos Komisijos pasiūlymus dėl naujojo Stabilumo ir augimo pakto?
Bus diskutuojama šia tema, o pažiūrėkime detales apie sprendimus. Tačiau leiskite man labai aiškiai pasakyti šiuo klausimu: svarbiausia, kad Europa susitartų dėl fiskalinės sistemos kuo anksčiau 2023 m., nes mums jos tikrai reikia, kad padėtų Europos vyriausybėms priimti sprendimus 2024 m. ir vėlesniems metams. Mums reikia fiskalinio inkaro, kad užtikrintume, jog vyriausybės sugebėtų suderinti savo atsaką į energijos krizę su įsipareigojimu vidutinės trukmės laikotarpiu išlaikyti tvarią skolą.
Bet kuri pinigų politika yra didesnė rizika? Darai per daug ar per mažai?
Svarbu pripažinti, kad blogiausias scenarijus yra toks, kai infliacija išlieka per didelė per ilgai. Istorija mus moko, kad atsikratyti įsisenėjusios infliacijos kainuoja labai brangiai. Turime to išvengti, užtikrindami, kad infliacija laiku sugrįžtų iki 2 proc. Tačiau, atsižvelgdami į šį reikalavimą, mes taip pat norime įsitikinti, kad esame veiksmingi ir kad tai daroma taip, kad nebūtų viršyta ir pernelyg nesumažėtų ekonominė veikla. Taigi nemanau, kad būtų gera idėja priimti dvejetainį sprendimą – per daug ar per mažai. Egzistuoja hierarchija: turime vėl suvaldyti infliaciją ir pasiekti tikslą. Tačiau taip pat turime pripažinti, kad priartėjus prie tikslo gali iškilti viršijimo rizika.
Ar galite patikslinti, ką turite omenyje sakydami, kad norite „laiku“ sugrąžinti infliaciją iki 2%? Kuo šio posakio reikšmė skiriasi nuo „vidutiniu laikotarpiu“?
Tai labai svarbus momentas. ECB visada sakydavo, kad turime vidutinės trukmės požiūrį, tačiau nepateikė tikslaus apibrėžimo. Vidutinės trukmės laikotarpis gali būti ilgesnis, jei infliacijos nuokrypis nėra per didelis, bet turėtų būti trumpesnis, jei turime ištaisyti didelį infliacijos atotrūkį. Šiuo metu taip yra. Taigi, vartojame posakį „laiku“ ne norėdami susieti mus su kokiais nors konkrečiais metais ar laikotarpiu, o norėdami iš esmės signalizuoti, kad norime tinkamu greičiu ir neužtrukti infliaciją iki 2%. Taigi, nepatenkinama teigti, kad po daugelio metų infliacija sieks 2 proc. Turime užtikrinti, kad per protingą laikotarpį infliacija sugrįžtų iki 2 proc., o Valdančioji taryba tiksliai nuspręs, kas tai bus.
Kai kurie kritikavo ECB požiūrį, kai dėmesys sutelkiamas tik į infliaciją, kartais net trumpuoju laikotarpiu, ignoruojant poveikį ekonomikai ir finansiniam stabilumui. Mandatas skirtas infliacijai, bet ar jūsų patikimumo dėl kainų gynimas galėtų paskatinti ECB priimti sprendimus be išsamesnio ekonomikos vertinimo?
Visada atsižvelgiame į visus mūsų politikos poveikio aspektus. Visada įsitikiname, kad priimdami sprendimus esame proporcingi. Pagrindinis dėmesys skiriamas infliacijai. Svarbu yra vidutinės trukmės infliacijos perspektyva, kuri taip pat priklauso nuo ekonomikos ir yra susijusi ne tik su dabartine infliacija. Galite būti tikri, kad pasieksime savo kainų stabilumo tikslą, tačiau nesukelsime pernelyg didelio šalutinio poveikio ekonomikai ir finansiniam stabilumui.
