Po dviejų metų karantino ribojimų, kuomet per šventes negalėjome apkabinti artimųjų ar sutikti šventiškai nusiteikusių žmonių per eglutės įžiebimą, artėjančios Kalėdos yra tarsi atokvėpis. Žinomas gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis pastebi, kad kartais skeptiškai žvelgiame į miestų bendruomenių šventes dėl psichologinių vaikystės traumų: saugiau jaučiamės užsidarę nuo kitų, nors visada galime pabandyti tapti šventės dalimi. O tai, pasak specialisto, svarbu mūsų psichologinei būsenai.
„Šventė – poilsis nuo kasdienės rutinos“
Vieni su nekantrumu laukiame dienų, kai galime ištrūkti iš rutinos rato, atsipalaiduoti ir džiaugtis, kitiems gi norisi, kad šventės baigtųsi dar neprasidėjusios, treti užima kritikų poziciją. Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas E. Laurinaitis teigia, kad visoms šventėms būdingi ritualai, kurie istoriškai skirti mažinti nerimą, o jo pastaraisiais metais mūsų gyvenime kaip niekada daug.
„Tiek baimė, tiek nerimas yra jausmai, nukreipti į ateitį su tikrais ar įsivaizduojamais pavojais. Kai bijome to, kas konkrečiai gali atsitikti, bent jau galime tam pasiruošti ar stengtis išvengti, nes baimės objektas yra išorėje. Gi nerimo šaltinis – mūsų viduje, be to jis mums neaiškus, ne visai suvokiamas. Nerimas dažnai kyla dėl permainų, kai daug kas keičiasi, o mes nežinome, kuo tai baigsis – kaip buvo pandemijos pradžioje ar Rusijai užpuolus Ukrainą. Nors nerimo nė vienas neišvengsime, galime jį sumažinti, o viena iš galimybių – socialinių ryšių išlaikymas ir stiprinimas. Dalyvavimas šventėse taip pat yra galimybė pasijusti jos dalimi ir patirti bendrumo su kitais jausmą“, – sako gydytojas psichiatras.
Nors yra nemažai masinių švenčių, įvairių miesto mugių, eglučių įžiebimo ceremonijų skeptikų, liejančių emocijas socialiniuose tinkluose, E. Laurinaitis mano, kad tokios nuomonės virtualiame pasaulyje neatspindi realybės: „Socialiniai tinklai nėra visuomenės atspindys, ten rašo žmonėms, kuriems labai pikta, liūdna, kurie nori save išreikšti, nes niekas jų neklauso, niekas jais rimtai nesidomi, tad jie bent jau atsipalaiduoja piktindamiesi ar reikšdami kritines pastabas virtualybėje. Manau, jei būtų atliktas rimtas sociologinis tyrimas, tai 90 proc. Lietuvos gyventojų pasakytų, kad švenčių reikia.
Juk mes visi esame gimę bendrauti: tik per bendravimą mes tampame žmonėmis su savo įpročiais ir pasaulio supratimu. O šventė yra gera galimybė atsipalaiduoti nuo kasdienybės įsipareigojimų, kai nebeprivalome svarstyti: „Ką daryti, kas iš to išeis, ar tai naudinga?“ Šventės teikia džiaugsmą, jo reikia mūsų psichinei sveikatai. O ta sveikata nekelia daug optimizmo: pagal statistiką depresija serga 10-15 proc., o nerimo sutrikimų turi 20 proc. Lietuvos gyventojų.“
„Kartais būtina pasijusti visumos dalimi“
Nors kalbama, kad tos švenčių euforijos, kuri buvo Nepriklausomybės atkūrimo laikais, jau nebėra, gydytojas psichiatras, psichoterapeutas E. Laurinaitis mano, kad pavojui ištikus, tikrai vėl patirtume tą vienijantį bendrumo su visais jausmą. Bet dabar esame laisvi ir galime tuo džiaugtis. „Visuose moderniausiuose pasaulio miestuose yra vietos karnavalams, bendruomenių šventėms, kai žmonės susirenka kartu pasidžiaugti. Kaip aistringai, pavyzdžiui, Niujorke švenčiama šv. Patriko diena – airiai ir jiems prijaučiantys triukšmingai linksminasi miesto gatvėse pasipuošę ir pasidažę žaliai.
Aš pamenu, kokios šventės buvo Vilniaus gatvėse ir aikštėse Sąjūdžio susikūrimo laikais. Kai minios užtvindydavo Katedros aikštę ir aplinkines gatves, nes visi nenorėjo praleisti mitingų ar laisvos Lietuvos vėliavos pakėlimo ant Gedimino pilies bokšto. Šventės yra tie momentai, kurie išreiškia pakilius mūsų jausmus – patriotizmo, vienybės, bendrumo. Tas poreikis niekur neišnyko ir niekada neišnyks.
Kaip besistengtume būti vieni, vienatvė yra liūdnas likimas. Ir todėl vienišam žmogui, kuris nenori prisijungti prie šventės, nemoka būti kartu su kitais, tikriausiai reikalinga pagalba: jam kažkas atsitiko, kad bendrumo jausmas jame nesusiformavo. Tokiems žmonėms minioje negera, nes jie nesijaučia artimi su kitais. Gal kažkada to artimumo išsigando, gal paauglystėje iš jų tyčiodavosi draugai, ir žmogus pamanė, kad vienintelis būdas išlikti šiame sudėtingame pasaulyje – tai pasislėpti ir užsidaryti nuo kitų“, – paaiškina gydytojas psichiatras.
„Turėtume mokytis kurti šventę“
Priverstinės bedžiaugsmės šventės sovietmečiu tikrai nekėlė gerų emocijų, o tikrąsias, mums brangias šventes, Kūčias ir Kalėdas, turėjome švęsti paslapčiomis: „Laisvos šventės yra atgaiva, o Vilnius duoda daug progų pabūti kartu įvairaus dydžio susibūrimuose. Galima susikurti tokią mini šventę sau: tiesiog pasėdėti lauko kavinėje prieš saulutę, stebėti praeivius, kaip kad aš mėgstu senamiesčio kavinukėje netoli Filharmonijos.
Visada galima pasidžiaugti istoriniais momentais: kad ir artėjančiu Vilniaus 700 metų jubiliejumi – tiek metų Europos miestui visai nemažai, o juk archeologiniai kasinėjimai rodo, kad dar X amžiuje Vilniuje buvo medinių gatvių sankirtos. Tai reiškia, kad Vilniaus istorija gerokai senesnė už dokumentuotą, bet nuo jos tradiciškai skaičiuojame miestų amžių.
Vilnius, jo unikalus senamiestis, man yra kaip vaistas – karjeros pradžioje, pajutęs, kad imu perdegti, po darbo apsukdavau kelis ratus senamiesčiu. Tai padėjo! Juk žengi žingsnį siaura vingiuota gatvele ir matai vis kitą vaizdą – tai tikra šventė akims.“
E. Laurinaitis sako, kad turėtume mokytis kurti šventes: daugelyje šeimų neišsaugota tradicija visiems susirinkti prie stalo Kūčių vakarą. „Tai didžiausia lietuvių šeimos šventė, susitaikymo ir susikalbėjimo laikas, kai galime ramiai pasikalbėti apie mums svarbius dalykus. Bėda, kad kai baigėsi sunkmečiai, mes, lietuviai, ėmėme gaminti ir valgyti vis daugiau, o Kalėdos iš dvasinės šventės pamažu ėmė virsti valgymo švente. Bet juk nevėlu mokytis kurti savo šventes ir neatsiriboti nuo džiugiai nusiteikusių žmonių, vadinant visas šventes tuštybe ir pinigų švaistymu.
Ar verta save ištempti švęsti, kai visai nesinori? Jei jums tai pavyksta, yra daug šansų, kad ne pasigailėsite, o pasidžiaugsite ir šventė iš tikrųjų ateis į jūsų sielą. Nereikia nieko specialiai daryti, tik jai atsiverti. Jei žmonės aplinkui būriuojasi ir švenčia, galima į juos žiūrėti kritiškai, nusprendus, kad „nieko čia gero“ (jei tuo save įtikinsite, tai taip ir bus), o galima kartu su kitais pasijusti šventės dalimi“, – pastebi E. Laurinaitis.
Šaltinis: Nyksciai
