Apie šiurpnakčius prirašyta jau pakankamai daug
Vėl pradėti diskusijas apie tai, ar ši šventė yra gėris, ar blogis – tai lyg grėbti lapus vėjuotą dieną. Visada bus žmonių, kurie mielai švęs tautai netipiškas šventes, vadindami tai smagia naujove. Visada bus žmonių, kurie koneveiks pirmuosius ir vadins juos tautiškumo išdavikais.
Manau, kad iš tiesų svarbu – neperžengti tam tikrų sveikos nuovokos ribų. Pvz. viename dvare galima vakarais pasivaikščioti po teritoriją ir atrasti netikrus pakaruoklius. Kam tai gali būti linksma? Tikrai ne tiems, kurie susidūrė su artimo žmogau suicidu. Kokį įspūdį gali palikti stiklainiai su neva apsigimusiais sutvėrimais, kurie tik iš dalies primena žmones? Ar tai kam nors gali būti linksma ir smagu? Deja, taip. Tad vėliau nesistebėkime, kodėl taip primityviai juokauja mūsų vaikai, prisižiūrėję nesąmonių iš suaugusiųjų pasaulio. Kol save ir vaikus „maitinsime“ nevirškinamu turiniu, žmogiškumo tikėtis nei iš savęs, nei iš vaikų negalime.
Dar viena šių dienų tema – kapinių tvarkymo kultas
Vieni sako, kad kapai – tai jų artimųjų pratęsimas, todėl reikia juos „šukuoti“. Kiti juokiasi iš pirmųjų, teigdami, kad kapinėse nėra mūsų artimųjų, nes sielos iš žemės iškeliauja, tad nėra jokios prasmės prisirišti prie to kvadratinio metro kapinėse. Nesibaigiančios ir beprasmės diskusijos. Pažvelgę giliau, pamatysime, kad kapinių eina tvarkyti tie, kuriems reikia ryšio su mirusiais, t. y. su tais, kurių jau senokai nebėra. Ne visi turi gebėjimą bendrauti su nesančiais šalia mintyse. Kapinės – tai pati lengviausia mirusiųjų materializacija. Uoliai tvarkančius kapines galime suskirstyti į mažiausiai dvi grupes: vieni neintegravo netekties, nes tai yra per sunkus išgyvenimas ir negali būti integruotas. Antrajai grupei priklauso tie, kurie mirusiems kažko nespėjo pasakyti ir padaryti. Žinoma, grynųjų tipų neegzistuoja, bet tokie paaiškinimai padeda geriau suprasti artimus, kurie vis eina ir eina į kapines.
Žmonių nebėra, o mes dar tiek jiems likome nepasakę, nepadarę
Vienintelė reabilitacija prieš mirusius – tai jų kapų tvarkymas. Nes nieko kito negalime daugiau jiems padaryti. Štai, kodėl renkami ypatingi antkapiai, renkamos ypatingos gėlės ir pan. Taip, to mirusiems nereikia. Bet to reikia gyviems, kurie neteko artimųjų. Todėl kapinių tvarkymą galime laikyti santykio su savimi sveikatinimą. Daug žmonių jaučiasi ramiau, kai vis nueina, pašluoja, pasodina, pasirūpina, uždega vieną ar kitą žvakelę. O ramus žmogus pajėgia ne tik funkcionuoti, bet ir kurti savo ypatingą kasdienybę. Tie, kam nėra poreikio eiti į kapines, nėra nei sveikesnis, nei geresni. Mes visi skirtingi, pažindami save ir kitus,
Sunkiau tiems, kuriems nepavyksta integruoti į savo gyvenimą netektis
Manote, kad šiuolaikinė psichologija yra visagalė? Ne. Nenoriu suteikti vilties, kad po ypatingų netekčių jūsų gyvenimas stos į įprastas vėžias. Savo klientus mokau gyventi su neintegruojamu į psichiką skausmu, su negebėjimu iki galo įveikti netektį. Tai yra daug geriau nei siekti nepasiekiamų dalykų. Sutinku daug žmonių, kurie pasakoja, jog nėra nė vienos dienos po netekties, kai jie negedi, nesijaudina, nesigraudina, nesiilgi. Jie kalbasi su mirusiu, įsivaizduoja, kas būtų jei jis būtų gyvas ir pan. Sunkiausia tėvams, netekusiems vaiko. Sunkiausia vėl atrasti gyvenimo prasmę, džiaugsmą, juoką, šypseną. Paviršutiniški patarimai – gyvenk dėl kitų gyvų vaikų ir dėl savęs gyvų, neveikia. Todėl svarbiausia tokiose situacijose pripažinti tikrovę, pripažinti savo silpnas ir stiprias puses, nes teisybė be iškraipymų traumuoja žmones mažiausiai. Ypatinga netektis be traumų neįmanoma…
Tiems, kas daug ko nespėjo pasakyti mirusiam, kai jis dar buvo gyvas, šiek tiek lengviau gyvenasi. Juk savo meilę, kurios nebegalime duoti mirusiam, mes galime duoti kitiems gyviems. Mes pajėgiame užpildyti savo psichiką kitais gyvais žmonėmis, tenkindami savo svarbius bendražmogiškus poreikius, kuriuos perkeliame nuo vienų santykių į kitus. Tokia meilės terapija padeda netekusiems mylimojo nesukietinti širdies. Tam, kad širdis liktų gyva, jautri, šilta, ji turi nuolat jausti meilę. Labai svarbu žinoti, kad vien mylėti neužtenka, labai svarbu dar ir būti mylimiems. Todėl mes visi, mylėdami tuos, kurie neteko jiems svarbaus žmogaus, padeda įveikti netektį, padedame išsaugoti jų ryšį su savo širdimi. Visi esame susiję.
Dar vienas šių dienų svarbus aspektas
Prisiminti protėvius, kurių dėka mes esame šioje žemėje. Jų dėka, nes jie ne tik gyveno, bet ir gimdė vaikus, juos augino, saugojo nuo karo, rūpinosi mūsų išlikimu su avansu. Yra žmonių, kurie turi tvarų ryšį su protėviais, juos dažnai prisimena, jaučia vidinį dėkingumą. Yra ir tokių, kurie protėvius prisimena vos kartą per metus. Džiūgaukime. Nes tas vienas kartas yra ypatingai svarbus. Supraskime: prisiminti protėvius svarbiausia mums, o ne tiems, kas gyveno ligi mūsų. Taip, yra dūšelių, kurias reikia „atmelsti“, integruoti į giminės sistemą, tačiau dėl mūsų pilnavertiškos egzistencijos šiame pasaulyje labiausiai mums reikia tvaraus ryšio su protėviais. Tada mes jausimės saugesni, stabilesni, tikėsime savo galimybėmis ir elgsimės daug atsakingiau nei elgiamės dabar. Koks turi būti ryšys su protėviais? Tai labai intymu, todėl receptų nėra, nėra tinkamo vieno būdo visiems. Kviečiu leistis į kelionę ir atrasti protėvių galias, apsaugą, tai labai mūsų vidų praturtinanti kelionė.
Jei apie mirusius ir ryšį su jais kalbame pakankamai dažnai, Lietuvos šventuosius esame beveik pamiršę. Ir veltui. Retas kuris jau meldžiasi šventiesiems ir prašo globos, pagalbos. Gal ir netiki visi, kad tai veikia. Na, tikėjimas toks labai subtilus ir asmeninis kiekvieno mūsų reikalas, sutikime. Aš siūlau pasidomėti šventųjų gyvenimais, istorijomis apie juos. Tai istorijos, kurios gali mus praturtinti. Norėčiau, kad dažniau prisimintume šv. Kazimierą, kuris ne tik buvo išsilavinęs, ne tik patardavo tėvui karaliui finansiniais reikalais, bet ir keitė dvaro etiketą, buvo arti varguolių, ligonių, t. y. tų, kuriems reikėjo pagalbos, pasižymėjo teisingumu, tvirta dvasia ir išmintimi. Kaip mums trūksta šių savybių, ypač išminties, tvirtos dvasios ir teisingumo. Kai būna sunku, vis prisimenu šventąjį Jurgį. Daug faktų apie jį nežinome, visos istorijos apipintos mitais ir mistika. Bet kažkur giliai giliai jaučiu ramybę, tikėdama, kad tarp mūsų egzistuoja ne vienas bebaimis riteris, kuris kovoja su blogiu, būdamas ir vyro, ir moters kūne. Ramybės mums visiems, tikėjimo, vilties ir meilės!
Psichologė, rašytoja, emocinio raštingumo mokytoja Ramunė Murauskienė
Šaltinis: Nyksciai
