Mes dažnai įsižeidžiam kai žmonės neva mūsų negirdi, nepastebi mūsų prašymų, daro tai specialiai, ignoruodami ir gadindami nuotaiką.
– Po velniu, – galvojame. – Šis padavėjas tyčia vaikšto ir neatneša man druskinės. Juk puikiai žino, kad ant šio stalo jos nėra.
– Ak jau tie niekam tikę niekšeliai, – nusiminame mes. – Specialiai negirdi, kad paprašiau to nedaryti. Sėdi ir daro.
Pasinerkime į realybę.
Mums visada atrodo, kad viskas sukasi tik aplink mus. Kiekvienas stebi mūsų mimiką, įsiklauso į mūsų mintis, jaučia mus supantį lauką.
Tačiau viskas yra daug paprasčiau: mes niekam nerūpim tiek, kiek rūpim patys sau. Niekas nesiruošia spėlioti ir gilintis į mūsų mintis ir nuotaikas, į mūsų charakterius ir reakcijas į ką nors.
Žmogus sureaguoja tik tada, kai kreipiamasi į jį tiesiogiai. Kai informacija ateina tiesiai pas jį. Ir niekaip kitaip.
Bet kurioje situacijoje pirmiausiai skubame pasitelkti frazę „O kodėl?“ ir eskaluoti situacija bei sukelti konfliktą lygioj vietoj.
– Kodėl man neatnešė duonos?
– Kodėl tu nešneki?
– Kodėl čia taip šalta?
– Kodėl jūs čia rūkote?
Ir dar daugybė įvairių kodėl.
Tačiau ši frazė turėtų būti vartojama kaip trečioji, kai žmogus jau pritaikė pirmąją, o tada, jei reikia, antrąją.
Pirmoji frazė – visada yra konkretus tiesioginis prašymas arba informavimas, kad tau apskritai kažko reikia. Ši frazė iš karto išsprendžia visas problemas, pagreitina trokštamo dalyko gavimą ir taupo nervus.
Užsakant maistą, padavėjui reikia iš karto patikslinti, kad reikės duonos: „Taip, prašau, būkite malonus, atneškite duonos prie patiekalo, aš labai mėgstu duonytę“.
Jeigu piktinatės, kad su jumis nekalba, pirmiausiai reikia pasiūlyti konkretų veiksmą: „Norėčiau pasikalbėti ir ramiai aptarti situacija, o ne tylėti. Tai ne sprendimas. Pabandom?“
Jeigu tau šalta, galima taip ir pasakyti: „Kažkaip šaltoka, išjunkite prašau kondicionierių“.
Rūkymas yra atskira tema, tačiau rūkalius vargina, kad žmonės amžinai nepatenkintai burba šalia. Užtektų pasakyti, kad čia nerūkoma ir paprašyti užgesinti cigaretę. Jie ne kvaili ir viską supranta.
Jei tiesiogiai žmogui skirta pirmoji frazė su konkrečiu prašymu nesuveikė, pasitelkiam antrąją frazę – ji veikia kaip patikslinimas ar mikro-priminimas.
Tarkime, padavėjas lyg tai išėjo atnešti duonos, o vėliau praėjo pro šalį tarsi jūsų net nebūtų. Reikia ramiai priminti: „Atsiprašau, galbūt pamiršote arba neišgirdote: man reikia duonos“.
– Įtariu, kad per tyliai pasakiau arba neišgirdote per triukšmą, bet aš amžinai šąlu ir šiuo metu svajoju, kad šis kondicionierius greičiau išsijungtų.
Ir tik jeigu po jūsų konkretaus prašymo-klausimo ir vėlesnio jo pakartojimo nebuvo jokios reakcijos, pereikite prie šio sunkaus, įsakmaus ir pretenzingo klausimo „Kodėl?“
Pasaulis yra daug paprastesnis, nei mes manoma. O mus supantys žmonės gerokai mandagesni ir geresni, nei mes įsivaizduojame.
Jeigu pasistengsite ir atseksite savyje „trečiąją frazę“-pretenziją, nustebsite kaip dažnai piktinatės prieš tai net nepabandę ko nors paprašyti. Bet kažkodėl savo galvoje nusprendėte, kad visi ir taip suvokė, pamatė, nuskaitė mimiką ir gestus, pajuto pagal jūsų sielos mikropluoštus.
Primenu: niekam nerūpi jūsų sielos mikropluoštai ir subtiliausi signalai, keistos nepasitenkinimo grimasos ir piktavališka šypsena. Žmonės gyvena gyvenimą, mąsto savo mintis ir neturi laiko jausti, nujausti ir spėlioti už kitą žmogų.
