Senais laikais draugystė buvo laikoma daugiausiai laimės ir pilnatvės suteikiančiu žmogiškuoju ryšiu. Šiandienos pasaulis jos neteko. Be abejo, visi sutiks, kad, be šeimos, vyrui reikia ir draugų. Tačiau šiais laikais draugystės sąvoka yra kitokia negu ta, apie kurią rašė Ciceronas ir Aristotelis. Draugystė mums – pramoga ar net prabanga, be kurios galima apsieiti. Kaipgi mes taip nusiritome?
Pirmiausia, mes nevertiname draugystės, nes jos nematome. O nematome mes jos todėl, kad iš visų meilės variantų draugystė yra kone nenatūraliausia. Draugystėje vaidmens neatlieka instinktai, joje labai nedaug arba visiškai nėra biologinio poreikio. Ji beveik nesusijusi su nervų sistema, nepriverčia išrausti, išblykšti ar netekti sąmonės.
JI sujungia asmenybę su asmenybe; vos tik žmonės susidraugavo, jie nutolo nuo bandos. Be meilės nei vienas iš mūsų negimtų, be prisirišimo – neužaugtų, be draugystės galima ir užaugti, ir išgyventi. Biologiškai žvelgiant, mūsų rūšiai jos nereikia. Visuomenė draugystės atžvilgiu netgi nusiteikusi priešiškai. Atkreipkite dėmesį, kaip jos nemėgsta viršininkai. Mokyklos direktorius, kariuomenės vadas, laivo kapitonas jaučiasi nepatogiai, kai jų pavaldiniai susidraugauja.
Šis draugystės nenatūralumas paaiškina, kodėl ją taip gerbė senovėje. Antikos ir viduramžių mintis teigė atsiskyrimą nuo materialaus pasaulio. Gamtą, jausmą, kūną laikė keliančiais grėsmę sielai, jų bijojo arba kratėsi. Prieraišumas ir įsimylėjimas mus pernelyg priartina prie gyvūnų. Kai jaučiatės prieraišūs ar įsimylėję, jums trūksta oro arba dega krūtinėje. Šviesus, ramus, protingas laisvai pasirinktos draugystės pasaulis atitolina mus nuo gamtos. Draugystė – vienintelė meilės rūšis, priartinanti mus prie dievų ar angelų.
Klaivas Ljuisas
