Režisierė Jolanta Pupkienė kviečia susitikti Troškūnuose.
ANTRADIENIO REIKALAI. TROŠKŪNAI.Antradienis. Turgelio Troškūnuose nebus. Plaukų pasileisti nėra progos. Rytas. Miegančio rūko pataluose paskendęs mažiausias Lietuvos miestas. Dviračiu važiuoti per šalta. Kulniuoju pėsčiomis.Pirmasis sutiktas – Jonas, kuris kiekvieną rytą kartoja, kad aš dar nepasenusi ir vis graži, bet pasitaikius progai, paprašo vieno euro…..Reikia pačiai susiprast, kad tokiuose metuose pagyros brangiai kainuoja.Laisvės aikštė prisipildžiusi rudeninių lapų. Ant tų pačių dažais išmargintų parko suolelių sėdi trise: visi iš matymo ir iš kalbėjimo gerai pažįstami.Bandau „pralenkti“ sėdinčią komandą. – Šalta, nuotaikos nėr, ane, – užkalbina vyras su berete. – Nu taip, ruduo, – pasakau. – Nu, visas gyvenimas negali pas žmogų būt tik šokiai ir dainos, raike kai kadu (aukštaitiška tarme) ir pamastyt apie gyvenimu, – sugėdina mane kitas. – Išjungs valdžia elektru, tai tadu visi sakys – GYVENIMĖL, KADU TU PAGERĖSI, – antrina draugas.Susigėstu „tyčia“ ir atsisukdama pasakau: – Nu, taip, sarmata taip beprasmiškai pragyvent gyvenimą: šokiai, dainos, estrada, – pasakau ir pakeliu akis į skrendančius paukščius.Taip klykia, kad net neramu daros… – Nesuprantu aš tū žmanių, – pasako vidurinysis, – katrie labiau bėga, negu skrendantys paukščiai.. Nu, tai kur nubėgsi, sėsk, pasėdėk, ir pamyslyk kartais.Atsisėdu, misliju, prisimenu, savo gyvenimą rokuoju, galvoju apie Troškūnus, apie žmones, vaikus. Apie tai, kaip prieš 32 metus čia, visai šalia, vietoj vienuolyno – pūpsojo plytų krūva. Apie tai, kaip jauna „atitekėjau“, kaip pasakytų savo pasakoj koks Landsbergis, vardu Vytautas. Apie tai, kaip į Troškūnus buvo „atkeltas“ gerb. kunigas Saulius F., kad savo altruizmu uždegtų miestelėnus ir kurtų aplinką, skatintų burtis, gražinti, puoselėti…..Tada neturėjom nė kruopelytės lėšų, niekas nerašė projektų, nestatėm didžiulių scenų, niekas nerungtyniavo dėl kultūros sostinių. Tada muzikos atlikėjai grojo tiesiog ant vienuolyno plytelių dangos. Bet….buvom nenugalimi, pasiryžę „gerkles persipjauti“ ir „patiesti venas“ kaip įrodymą, kad mes esam kartu, bendrystėje, galingi, vieningi, dėl savo mažiausio miesto…. – O, dieve, kur tas užsidegimas, – atsistodama ir išbėgdama iš savo minčių kokono, garsiai pasakiau…..Niekas nieko nepasakė. Visi sėdintys suprato, apie ką kalbu…..Ėjau lėtai, vos vilkdama kojas.Neatsakytas telefono skambutis. Perskambinu. Kartais keli sakiniai gali išspręsti daugiau, negu ryžtumeisi padaryti per keletą metų.Ir galvoje taip lengva. Širdy graudu, sunku. Bet – kur „mūsiškiai neprapuolė“ – blogiau mirties vis tiek nebus.Daugiau nei prieš 20 – šimt metų, dukros Aistės pradinių klasių mokytoja Dalia pakvietė kartu vykti į Dotnuvą, kur tuo metu tarnavo TĖVAS STANISLOVAS. Priėmė mus visus „paklydėlius“, ilgai kalbėjomės, palaimino vaikus, mokytojus ir pasakė. – Vaikai, tik nebėkit per gyvenimą greičiau už traukinį, vis tiek nepralenksit. Viskas, sustoju, tyčia, specialiai. Gyvensiu lėtai, dirbsiu atmestinai, be reikalo nesinervinsiu, renginius darysiu belekaip, nieko neužjausiu, nešvaistysiu laiko pokalbiams, laiku ateisiu, laiku pareisiu, viską darysiu taip, kaip reikia. Geras, vadinasi niekada neklysiu. KAIP AŠ ANKŠČIAU TO NESUPRATAU. – Ei, ateik čia, ką pasakysiu, – kitoj gatvės pusėj pamojo stovintis Jonas.Perėjau gatvę. Iš užančio Jonas ištraukė maišelį. Maišelyje trys ar keturios kriaušės, didelės, sultingos. – Šokolado nupirkt negalėjau, neturiu pinigų, pati supranti. Kaimynas davė, nei vienos nesuvalgiau, galvoju, šlaistaisi gatvėm visą dieną su vaikais, tikrai norėsi, gardžios, pietauk- ir nuėjo.Tai va, tokie mažo miestelio antradienio reikalai. Vieninteliai ir nepakartojami žmonės. Visi žinantys vieni kitų gyvenimus, vieni su kitais suaugę, niekur neskubantys GYVENTI…SUSTOKIM…SUSITIKIM MUZIKINIAM POKALBIUI PRIE ARBATOS. ŠEŠTADIENĮ, SPALIO 1 D. 18 VAL. TROŠKŪNŲ KULTŪROS RENGINIŲ SALĖJE.
Jolanta Pupkienė
Šaltinis: Nyksciai
