Kaip jaučiasi nuolat alkoholį vartojantys žmonės, ko gero, gali apibūdinti tik jie patys. Pašaliniams sunku suprasti, ką jie išgyvena, juos sunku prakalbinti, nes jie nenori viešinti asmeninio gyvenimo smulkmenų. Bendraujant su tokiais žmonėmis, nereikia jų gėdinti, kaltinti ar žeminti. Nepadės, nes jie gyvena tokį gyvenimą, kuris einamu momentu juos tenkina. Apsisprendimą eiti tokiu gyvenimo keliu priima jie patys. Ar kas nors jų gyvenime kada nors keisis, taip pat priklauso tik nuo jų.
Prieš kurį laiką teko bendrauti su anykštėnais, turinčiais problemų dėl alkoholio vartojimo. Nelengva buvo įsiprašyti į tokią kompaniją, juolab prikalbinti paatvirauti. „Anykščių bomžais“ tituluojami, senosios ar naujosios ligoninės griuvėsiuose gyvenantys ir, kaip patys sako, į dienos šviesą išlendantys tik nusipirkti alkoholio ir kažkiek maisto, apie savo buvusį gyvenimą kalba labai nenoriai. Nesileidžiant į smulkesnes detales, kaip pavyko porą jų prakalbinti, perpasakosiu pašnekovų gyvenimo istorijas.
ZITOS istorija. Aš nesu anykštėnė. Gyvenimas mane mėtė po visą Lietuvą, prieš ketverius metus su vienu draugu atvykau pas jo gimines ir likau. Pradžioje gyvenau Troškūnuose, dabar Anykščiuose. Kaip atsitiko, kad tapau „bomže“, net pati nežinau. Geriau papasakosiu viską nuo pradžių.
Mūsų šeimoje negėrė niekas, šeima buvo tvarkinga ir gyveno gana pasiturinčiai. Buvau vienturtė duktė, mylima, auklėjama krikščioniškai ir puoselėjama. Šeimos švenčių metu ant stalo stovėdavo vienas butelis brangaus alkoholinio gėrimo, kurio užtekdavo atšvęsti keletui švenčių. Niekada aplinkui nemačiau girtų, nebent kartais „ant kamščio užminusį“ praeivį.
Mokykloje mokiausi gerai, bet buvau uždaro būdo, nemėgau kompanijų. Pirmą kartą alkoholio paragavau būdama 15 metų, kai viešėjome su drauge kaime ir užtikome alaus. Tuokart dar pasičiupome porą „Primos“ cigarečių, parūkėme ir apsvaigusios voliojomės kaimo pievoje, buvo linksma ir juokinga. Po to vėl pabandžiau, kai mokiausi universitete, atėjo draugai ir atsinešė vyno. Išgėriau nedaug, greitai apsvaigau ir man buvo labai bloga. Alkoholis man nepatiko, visai nepatiko. Vėliau kažkaip po trupučiuką visi vakarėliai nepraeidavo be alkoholio, tada gerdavau saldžius ir skanius gėrimus, nuo kurių būdavo bloga, bet juos gerti būdavo skanu.
Aš drąsėjau. Padariau „atradimą“, kad nuo degtinės kitą dieną nebloguoju ir jos galiu išgerti daug. Kiti apsvaigdavo, o man tik labai linksma būdavo. Valio, linksmumas yra, blogumo nėra, ko daugiau galiu norėti, man tokia būsena tiko ir patiko. Gėrimas nekėlė didelių rūpesčių, rūpesčius kėlė mama, kuri vis prikaišiodavo, kad per dažnai būnu apsvaigus. O man atrodė, kad esu suaugusi ir pati galiu tvarkyti savo gyvenimą. Man alkoholis tapo kaip dirgiklis, kaip linksmumo šaltinis, kaip streso nuėmėjas. Baigus mokslus, pradėjau dirbti. Vėl kompanijos ir baliukai, aš pati rinkdavausi tokias kompanijas, kur alkoholis „liejosi laisvai“, nes man jos patiko.
Sukūriau šeimą, laukiausi dukrytės, nerūkiau ir nevartojau alkoholio nė lašo visus devynis mėnesius ir kol po gimdymo buvau namuose dekretinėse atostogose. Grįžusi į darbą po ilgo laiko vėl išgėriau. Kitą rytą vos nenumiriau, kaip buvo bloga. Atėjo kaimynas, nešinas buteliu degtinės ir įsiūlė vieną stikliuką su karšta arbata sveikatai pataisyti. Pasidarė dar blogiau, bet po antrojo stikliuko pasaulis nušvito. Taip vėl prasidėjo viskas iš naujo – kompanijos, baliukai, upės alkoholio… Vyras pasidarė man nebeįdomus, nes su manimi „nedalyvaudavo“, todėl su juo išsiskyrusi su dukra grįžau pas mamą. Darbe visos darbinės problemos ir visos šventės vykdavo pagal vieną scenarijų – butelis alkoholio, užkanda, iš pradžių blaivios, vėliau vis girtėjančios kalbos. Tuomet kol kas dar viskas buvo valdoma.
Tačiau atsirado problema – aš su tėvais gyvenau už miesto ir tai man trukdė gerti. Mieste nusipirkau butą ir persikrausčiau su dukra gyventi. Tada pasidarė palaida bala. Po truputį tapau egoiste, nusprendžiau, kad su niekuo nebesidalinsiu ir gersiu viena. Tačiau į darbą eidavau, gėriau po darbo, tai man tapo palaima, galiu gerti kiek noriu ir nieko nebereikia vaišinti. Susipažinau su vyriškiu, kuris pusę metų nebegėrė, bet su manimi vėl pradėjo gerti. Namie gerdavom abu, metus gėriau „juodai“. Neapsikentę draugai pasiūlė pasinaudoti Minesotos programa, nesutikau, nes galvojau, kad pati su savo problema galėsiu susitvarkyti. Vėl užgėriau, atsidūriau narkologiniame dispanseryje, apie AA grupes tuomet aš jau žinojau. Išėjusi iš narkologinio dispanserio negėriau savaitę, nuėjau į restoraną pavalgyt ir… vėl paragavau. Valios pastangomis bandydavau riboti gėrimą. Darbe turėjau užtarėjų, kurie pro pirštus žiūrėjo į mano nepasirodymą darbe ir fiktyvius nedarbingumo lapelius, aš vis išsisukdavau nuo nuobaudų.
Ilgainiui visiškai degradavau, vėl pakliuvau į narkologinį dispanserį, tada atbuvau Minesotos programoje, atsigavau, labai apsidžiaugiau, atsiprašiau už savo ankstesnį elgesį visų. Labai norėjau grįžti į darbą. Buvo 2012 metai. Galvojau, kad viskas išsisprendė ir aš daugiau nebegersiu. AA neturėjau laiko, nes „stačia galva“ nėriau į darbą, norėjau padaryti viską, ko nespėjau gerdama. Aš tik žinojau, kad negaliu paragauti alkoholio nė lašelio. Po mėnesio paragavau ir … nieko, tuokart neužgėriau. Po kokių 3 mėnesių sutikau vieną pažįstamą iš Minesotos programos, kuris užgėrė sekančią dieną po išvykimo. Po kurio laiko tas vyriškis paskambino ir paprašė atnešti alaus, nes pats nebepajėgė niekur išeiti. Tuokart kartu su juo išgėriau, palaikydama kompaniją. Ir vėl tas pats, blaivybės tarpai vis trumpėjo. Kartą nusprendžiau, kad tikrai nebenoriu gerti, įsišoviau torpedą, į AA nueidavau kartais apsižvalgyti ir pasiklausyti, kaip kiti kovoja su alkoholiu, nes buvau nusprendusi, kad aš jau problemos nebeturiu. Negėriau bene porą metų. Pradėjau pas save kviesti draugus, rengti vakarėlius, pati negėriau, tik vaišindavau kitus. Ir neištvėriau, paragavau tik gurkšnį, tas gurkšnis mane vėl parklupdė. Per naktį išgėriau visą butelį, ryte gydytoja pastatė lašinę, kad išsipagiriočiau. Ir tada draugai iš AA man pasakė, kad aš kovą pralaimėjau, nes torpedą bandžiau, ligonines išbandžiau, liko tik AA grupė.
Tačiau pas AA eiti daugiau tuokart kažkodėl nepanorau.
Dabar aš čia „bomžauju“. Koks mano dabartinis gyvenimas, net nebandykit įsivaizduoti. Save aš jau palaidojau gyvą, nes netekau visko ir nebėra jokių šansų ką nors susigrąžinti.
RIČARDO istorija. Esu anykštėnas, vardą pakeičiau. Ką aš prisimenu iš vaikystės? Visada apsiverkusią mamą, dirbančią, skubančią ir neturinčią nė valandėlės laiko man, mažam ir, kaip man visada atrodė, niekam nereikalingam ir visiems trukdančiam. Niekam manęs nereikėjo. Tėvo, kurio dabar jau nebėra šioje žemėje, nepamenu blaivo, visada tik piktą, berėkiantį, rusiškai besikeikiantį ir amžinai dvokiantį alum, kurio tvaikas tvyrojo visuose namuose, juo dvokė net mano rūbai. Tai buvo mano vaikystės iki mokyklos metai. Pradinėse klasėse viskas buvo gerai, mokiausi ne blogiau už kitus berniukus, išdykavau, buvau labai judrus. Manau, norėjau išlieti visą energiją, kurią užslopindavo namų atmosfera. Viskas gal ir būtų buvę gerai, jei ne kompanija, su kuria susidėjau devintoje klasėje. Kaimynystėje gyveno du Anykščių „profkę“ lankantys bendraamžiai su kuriais susidraugavau. Kuo buvau vyresnis, tuo labiau norėjau ištrūkti iš namų, į kuriuos grįždavau tik pavalgyti ir permiegoti. Manau, nuo tada mano gyvenimo ratas po truputį ėmė riedėti į pakalnę. Išgėrinėti pradėjau dar besimokydamas mokykloje, man patiko būti apsvaigusiam, nes tada viskas atrodė daug paprasčiau ir nebelikdavo daugelio problemų. Po kurio laiko mama, kurios jau nebeturiu, pastebėjo, kad aš namo grįžtu išgėręs. Verkė, prašė, maldavo, bet prie mamos ašarų aš tiek nuo vaikystės buvau pripratęs, kad jos manęs nė kiek neveikė ir negraudino.
Mokyklą baigiau neblogai, nuvažiavau į Vilnių stoti mokytis, bet mamos kelionei duoti pinigai „draskė“ kišenę. Nuvažiavęs susiradau draugų ir į egzaminus nebenuėjau. Iš Vilniaus į Anykščius negrįžau porą metų, vis paskambinamas mamai ir pranešdamas, kad esu gyvas ir sveikas. Net į tėvo laidotuves negrįžau. Gėriau, kai kur dirbau, vėl gėriau, vėl keičiau darbovietes, kol bedarbystė parvijo mane į Anykščius. Čia pasijutau tikras erelis, mamos pensija buvo nemaža, pragyventi užteko abiems, dar ir mano kasdieniniams išgėrinėjimams likdavo. Kartais surasdavau kokio trumpalaikio darbo, šiaip, gyvenau kaip laisvo oro direktorius.
Taip gyvenu ir dabar, noriu – dirbu, norių – geriu. Kol kas man taip patinka, niekas nevadovauja ir nesako, ką turiu daryti. Gyvenu tėvų namuose miesto pakraštyje. Priimu visus, kurie pas mane užeina, žinoma, ne tuščiomis… Klausiat, ar nenorėčiau gydytis? Tai kad aš nesergu, juk sakiau, geriu, kada noriu. Kodėl niekur nedirbu? Kai pritrūkstu pinigų, susirandu darbo pas kažką. Kai dirbu -negeriu, esu neblogas statybininkas. Kol kas niekas nesiskundė manim.
Korona šiek tiek pakeitė gyvenimą, darbo nebuvo, susidėjau su šita chebra, kartais net namų nepasiekiu, užmiegu ten, kur baliavojame. Viskas, gana čia pasakoti, nes nuo karščio maišelyje alus užvirs…
Dalina RUPINSKIENĖ
Anoniminiai alkoholikai (AA) – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo.
Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti. Anoniminiai alkoholikai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčio. Mes išsilaikome iš savo pačių įnašų. Anoniminių alkoholikų draugija nesusijusi su jokiomis sektomis, tikybomis, politika, organizacijomis ar įstaigomis, vengia bet kokių ginčų, neremia jokių judėjimų ir jiems neprieštarauja. Mūsų pagrindinis tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę.
Versta iš „A.A. Preamble“. A.A. Grapevine Inc. leidus,
visos autoriaus teisės priklauso A.A. Grapevine Inc.
(Copyright © by the A.A. Grapevine Inc.)
Šaltinis: Nyksciai
