Rugpjūčio 24 dieną Ukraina mini 31-ąsias Nepriklausomybės metines. Daugelyje Lietuvos miestų vyks ne vienas renginys, skirtas palaikyti karo alinamą šalį.
Lygiai prieš pusmetį. vasario 24 dienos ankstų rytą, pasirodė vaizdo įrašas, kuriame Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sakėsi esą neturintis kitos išeities – įsiveržė į Ukrainą. Karas Ukrainoje pareikalavo jau daug aukų. Nukentėjo ir buvo nuniokoti keletas Ukrainos miestų, o karinė agresija kursto nesaugumą ir baimę globaliu mastu.
Nuo karo baisumų bėgantys ukrainiečiai vyksta į Lietuvą, Lenkiją ir kitas Europos Sąjungos valstybes. Užregistruotų Lietuvoje karo pabėgėlių iš Ukrainos skaičius – gerokai per 63 tūkstančius. Lietuva yra 10-oje vietoje pagal oficialiai registruotų Ukrainos pabėgėlių skaičių Europos Sąjungoje, rodo Europos Komisijos „Blueprint“ tinklo duomenys.
Apie tai, kiek Anykščių rajone yra ukrainiečių ir kaip pabėgėliai iš Ukrainos kūrėsi mūsų krašte, kalbamės su Anykščių rajono socialinių paslaugų centro socialinėmis darbuotojomis Vilma Kazloviene ir Lina Repečkiene.
„Registruotų ukrainiečių yra apie 400. Mieste gyvena didžioji pabėgėlių dalis. Apie 80 įsikūrė buvusiame proftechninės mokyklos bendrabutyje. Kiti pasiskirstė po seniūnijas ir gyvena privačiuose būstuose. Esame dėkingi tiems anykštėnams, kurie geranoriškai pas save priėmė ukrainiečius, daugiausiai mamas su vaikais“, – pasakojo soc. darbuotojos.
Paklaustos, su kokiomis problemomis susidūrė centro kolektyvas, Vilma ir Lina minutėlę susimąstė ir tarstelėjo, kad net nežinančios nuo ko pradėti pasakoti. Vėliau viena kitą pertraukdamos pasakojo gerą valandą.
„Į Anykščių rajoną plūstelėjus pirmajai ukrainiečių emigrantų bangai, humanitarinei pagalbai reikėjo ypač greitos reakcijos ir koordinavimo. Anykščių rajono savivaldybė suplanavo veiksmus ir paskyrė asmenis, atsakingus už apgyvendinimo, sveikatos priežiūros, švietimo, psichologinės pagalbos suaugusiems ir vaikams, valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, socialinio darbo organizavimo, socialinių paslaugų ir humanitarinės pagalbos klausimus.
Už socialinių paslaugų ir humanitarinės pagalbos teikimą Anykščių rajone buvo paskirta Anykščių rajono socialinių paslaugų centro pavaduotoja Lina Repečkienė. Ji, kartu su Anykščių rajono savivaldybės atstovais, pirmiausiai aplanko atvykėlių šeimas, identifikuoja pagalbos poreikį, suteikia visą reikiamą informaciją dėl būsimo įsikūrimo ir gyvenimo mūsų rajone. Atvykėliams reikia visko. Reikia gyvenamojo būsto, kartais reikia užtikrinti ir būsto šildymą malkomis, reikia baldų, indų, patalynės, buities reikmenų, sezoninių drabužių, avalynės, žaislų, kanceliarinių priemonių, maisto produktų, vaistų ir t. t. Mamoms reikia darbo, vaikams reikia ugdymo įstaigų, užsiėmimų, kartais prireikia gydymo, neįgaliesiems reikia vaistų, gydytojų konsultacijų, kartais ir nepigaus paūmėjusių ligų gydymo tęsimo“, – kalbėjo Vilma.
„Buvo problema su maisto kortelių įsigijimu. Pradžioje ukrainiečiams MAXIMOS maisto korteles reikėjo atsiimti Panevėžyje. Teko mūsų kolektyvui šį reikalą tvarkyti, užsiregistruoti visus į Maisto banką ir Raudonąjį kryžių. Dalyvavome maisto paketų dalinime, padėjome viskuo, kuo galėjome, nežiūrėdamos nei darbo valandų, nei savaitgalių. Milžiniškas darbas buvo padarytas aprūpinant ukrainiečius gyvenimui būtiniausiai daiktais. Buvo visokių atvejų, kai atvykdavo moterys su kūdikiais ant rankų, turėdamos su savimi tik tuos rūbus, kuriais apsirengę. Teko pirkti viską – nuo apatinio trikotažo, higienos prekių ir viršutinių rūbų. Juk buvo dar vėsus pavasaris. Teko padėti ieškoti darbo, pradžioje lydėti į darbo vietas.
Žaviuosi mūsų žmonėmis, kurie aukojo. Žaviuosi ir atvykusiais, kurie visais įmanomai būdais kabinasi į gyvenimą, ieško darbo, įvairiausių pragyvenimo šaltinių. Mes kontaktuojame su šeimomis, ieškojome vaikams vasaros stovyklų, tarėmės su „Bangenio“ darbuotojais“, – tęsė Lina.
„Mums tenka rūpintis ir žmonėmis, turinčiais specialiuosius poreikius. Dabar vėl teks jiems padėti, nes Lietuvoje jie privalo iš naujo forminti neįgalumą. Buvo ypatingai jautrus atvejis, kai teko vyrą, Charkove bene du mėnesius prasėdėjusį rūsyje, lydėti į Nacionalinį vėžio institutą, tartis su medikais, nes kai kurie iš jų nelabai norėjo priimti be eilės. Žodžiu, buvo visko.
Nors mes esame profesionalės, bet kartais užvaldo tokios emocijos, kad net neįmanoma apsakyti. Pirmi du-trys mėnesiai buvo košmariški. Kiekviena nauja šeima, tai nauja istorija, kurią tenka per save „perleisti“. Tai emociškai nėra lengva.
Dabar šiek tiek viskas nusistovėjo. Aprimome mes, aprimo ir ukrainiečiai. Susidraugavome, esame kviečiamos į vaikų gimtadienius ar kitas šventes. Per šį pusmetį mūsų gyvenimo spalvų paletė labai prasiplėtė“, – kalbėjo Vilma ir pridūrė, kad šiuo metu centro direktorė Jolanta Pleškienė atostogauja, tačiau direktorės didelės pastangos buvo dėtos bendraujant su darbdaviais dėl įdarbinimo, būsto ukrainiečiams paieškose ir daugybė kt. pastangų.
Socialinės darbuotojos V. Kazlovienė ir L. Repečkienė sakė, kad prie pagalbos ukrainiečiams aktyviai prisideda ir įvairios nevyriausybinės organizacijos, yra renkamos aukos, organizuojami vaikų ir jaunuolių užsiėmimai, Anykščių rajone apsistoję ukrainiečiai kviečiami į bendrus renginius, susibūrimus.
Dalina RUPINSKIENĖ
P.S. Vienas iš ukrainiečių padėkos tekstų.
Спасибо, мне очень приятно, знаете я очень рада, что мы попали в ваш город и что мы попали к вам, я в восторге от вас, вы очень приятный и добрый человек, дай Бог что бы ваша доброта возвращалась вам вдвойне.
Спасибо вам огромное. Я в который раз убеждаюсь, что вы наша фея. Лина дай Бог вам здоровья.
Šaltinis: Nyksciai
