„Fantazija, vaizduotė, išradingumas ir kūrybiškumas yra labai svarbūs komponentai, kad visuomenė vystytųsi“, – teigia biologijos mokslų daktaras, mokslo populiarinimo laidų kūrėjas ir vedėjas Rolandas Maskoliūnas. Ne mažiau nei mokslo galimybės suprasti ir keisti pasaulį jį fantastų gebėjimas kurti įkvepiančias idėjas ir ateitis.
Kodėl mūsų Saulė dega milijardus metų ir nesprogsta? Kas, jei mes gyvename kompiuterio simuliacijoje? Kaip kvantiniai efektai valdo gyvybės procesus ir kaip chemija virsta biologija? Kodėl taip sunku išsaugoti demokratiją ir pažaboti agresiją? Į tokius ir daugybę kitų klausimų savo naujoje knygoje „Tikiu į mokslą visagalį“ atsakymų ieško mokslo populiarintojas.
Per pandemiją parašytą knygą išleido leidykla „Alma littera“. R. Maskoliūną kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Rolandai, esu ne kartą girdėjusi: pasaulį išgelbės tik kūrybiškumas. Sutinkate?
Pernelyg kategoriškai pasakyta. Sutinku, kūrybiškumas dažnai padeda išbristi iš krizių, ypač kai reikia greitai rasti išeitį, sugalvoti kokią nors naują inovatyvią technologiją ar originalų sprendimą. Tačiau žmogus taip sutvarkytas, kad dažniausiai nepradeda spręsti problemos tol, kol jo nepriremia prie sienos. Šiandien tai liudija klimato kaitos situacija. Kalbų ir deklaracijų daug, o sprendimų ir veiksmų trūksta. Tad greta kūrybiškumo reikia ir valios imtis veiksmų, organizuotis. Labai svarbu žinoti, kaip funkcionuoja individas ir visuomenė, kokios yra tikrosios varomosios civilizacijos jėgos. Svarbu prisiminti istoriją, kad nekartotume jos klaidų ir išvengtume katastrofų.
Kodėl žmonės nėra linkę mokytis iš savo klaidų?
Galbūt ir dėl to, kad visų pirma esame milijonus metų vykusios evoliucijos produktas. Įsivaizduojame esantys protingesni už ankstesnes kartas. Kultūra reikšmingai pakeitė visuomenę, tačiau vis dar pernelyg dažnai mūsų elgesį lemia instinktai. Manau, pastebite, kaip dažnai žmones užvaldo pavydas, neapykanta, agresija. Kaip lengvai pasiduodame korupcijai, buriamės į priešiškas grupes (ir čia turiu omenyje ne tik futbolo sirgalius). Kaip nesunku mus apkvailinti melagienomis. Tai programuoja ir valstybių elgesį net XXI amžiuje. Dėl to, kad ir kaip besistengtume, ekstremaliose situacijose tampame grobuonimis.
Voltaire’as, o ir kiti Šviečiamosios epochos intelektualai nuoširdžiai tikėjo, kad racionalus protas padės pagerinti pasaulį. Kaip tik tuo metu atsiradęs mokslas ir mokslinis tyrimo metodas ir dabar yra geriausia, ką šiame pasaulyje turime. Tai objektyviausias būdas pažinti pasaulį ir suprasti jame vykstančius procesus. Tačiau mūsų grobuoniškumas periodiškai vis išlenda – kai nutinka pavojus arba norima išlaikyti ar įtvirtinti valdžią, žmonės dažnai reaguoja ir veikia agresyviai. Tiesa, vadinamoji reaktyvi agresija pasaulyje mažėja, mes tampame civilizuotesni. Tačiau proaktyvi, arba suplanuota, agresija stiprėja ar bent nemažėja. Tai liudija karas Ukrainoje, taip pat kitų buvusių imperijų (Turkijos, Kinijos) agresyvumo augimas. Tuo patvirtiname, kad tebesame agresyvios hierarchinės būtybės.
Puikus to įrodymas – šių dienų situacija pasaulyje. Kaip mes iki jos atėjome?
Kaip teigiama D. Acemoglu ir S. Robinsono knygoje „Siauras koridorius“, sukurti ir išsaugoti demokratiją yra sunku. Tai lemia įvairios, taip pat ir geografinės sąlygos. Bet svarbiausia – balansas tarp visuomenės ir valdžios, kad nė viena pusė nedominuotų. Tad Vakarų pasauliui, ypač Europai, pasiekė, nes žemyne susiklostė palankios aplinkybės demokratijai vystytis. Deja, daugelyje kitų pasaulio vietų dominuoja chaosas (nes ten valdžios struktūros silpnos, kaip, pavyzdžiui, kai kur Afrikoje) arba autokratijos ir diktatūros (nes tose valstybėse nesusiformavo pilietinė visuomenė kaip Rusijos Federacijoje arba Kazachstane).
Kita vertus, kai JAV jau B. Obamos laikais nusprendė palengva atsisakyti pasaulio policininko vaidmens, kai netesėjo pažado nubausti Sirijos diktatorių, nuodijusį savo tautą, susidariusią tuštumą kaipmat ėmė pildyti imperinio mąstymo vedami diktatoriai. Knygoje norėjau išsiaiškinti, kaip gimsta demokratijos ir kaip jas išsaugoti. Ir atrasti atsakymą, ar įmanoma ir kaip sutramdyti tą žvėrį, o kartais gyvulį žmogaus viduje?
Mokslas, greičiausiai, taip pat renkasi, kurioje – gėrio ar blogio – pusėje būti?
Mokslo išradimus žmonės naudoja ir geriems, ir blogiems tikslams. Todėl vien mokslo nepakanka. Visuomenė turi būti brandi: morali ir išsilavinusi. Mokslas padeda daug ką suprasti, jei tik to norime. Taip pat ir tai, kodėl greta tikrų žinių apie pasaulį mums buvo ir dabar vis dar reikalingas tikėjimas – nebūtinai religinis. Į esminius klausimus apie gyvenimo esmę ir prasmę mokslas kažin ar atsakys artimiausiu metu. Užtat ir mano knygos pavadinimas paradoksalus – „Tikiu į mokslą visagalį“. Noriu akcentuoti, kad tikėjimas mitais, į dievus padėjo žmonėms susiburti į bendrą veiklą, atrasti tikslą ir taip tobulėti. Religinės sistemos struktūrizavo visuomenę. Šiuolaikinio pasaulio bėda – turėdami tokį puikų instrumentą – smegenis, daugelis žmonių juo menkai naudojasi. O kritinis mąstymas ir faktų, istorijos analizė, diskusijos labai padėtų suprasti, kaip veikia pasaulis. Švietimo epochos protai tikėjosi, kad žmonėms ateityje pavyks įveikti prigimtinius instinktus. Tačiau jie ir šiandien ima viršų. O aš tikiu mokslu. Tikiu, kad jis mums šiandien labai padeda gyventi geriau, o ateityje padės dar daugiau.
Pafantazuokime: mokslininkai išranda tabletę, kuria įmanoma nuslopinti mūsų instinktus…
Emocijos yra vienas iš žmogiškumo atributų. Ir labai stiprių. Jie padėjo žmonijai išlikti agresyvioje aplinkoje. Todėl nuslopinus visus instinktus, ko gero, taptume zombiais. 1932 metais anglų rašytojas Aldousas Huxley išleido distopinį romaną „Drąsus naujas pasaulis“. Jame visuomenė valdoma cheminiu būdu – piliulėmis, veikiančiomis panašiai kaip narkotikai. Jos skatina mažiau galvoti, daugiau pramogauti. Ši knyga – puikus minties eksperimentas, teigiantis, kad iš pažiūros geri visuomenės inžinierių sumanymai patiria fiasko. Kuriama utopija virsta antiutopija, nes juk kažkas turi valdyti tokią visuomenę. Taigi elito diktatūra neišvengiama. Beje, pastaruoju metu TV ir kine išpopuliarėję zombiai irgi yra vienas iš minties eksperimentų, įspėjančių apie besiformuojančią modernią fragmentuotą, nuo išmaniųjų technologijų apdujusią, empatijos netekusią bendruomenę. Ar norime gyventi tokioje visuomenėje? Jei nenorime, turime remtis mokslo laimėjimais, kritiškai mąstyti ir aktyviai kurti savo ateitį. Žinios, moralė ir kultūra (pavyzdžiui, atsakomybė sau ir kitiems) yra tie instrumentai, padedantys suvaldyti įgimtus mūsų asmenybės „programinius defektus“.
Daugybę metų domitės fantastika. Gal galite paaiškinti, kaip nutinka, kad fantastų kūriniai vieną dieną tampa tikrove?
Kai yra tiek daug kuriančių ir rašančių, nieko nuostabaus, kad kai kurie iš jų atspėja ateitį. Bet daug ko fantastai ir neatspėjo ar neįsivaizdavo. Pagrindinis mokslinės fantastinės literatūros autorių tikslas – pramoga, o jau paskui prognozavimas. Štai rašytojas Julesas Verne’as itin domėjosi to meto mokslu, atradimais, technologijomis, todėl kai kurios jo prognozės buvo tokios tikslios. Ypač puikiai jis numatė kai kuriuos „Apollo“ kosminės programos elementus. Tačiau rašytojų vizijos ir prognozės, galimos ateities scenarijai gali padėti pasirengti pokyčiams arba įspėja apie gresiančias problemas. Tarp tokių autorių galima paminėti P. Bacigalupi romaną „Prisukama mergina“ apie klimato kaitos padarinius pasaulyje. Arba T. Chiango apsakymą „Programuojamų objektų gyvybės ciklas“ apie problemas, kylančias kuriant dirbtinio intelekto sistemas. Labai įtaigus klasikinis M. Crichtono romano „Andromedos“ štamas“ siužetas – apie itin agresyvų virusą, atkeliavusį iš kosmoso.
Na taip, apie pandemijas fantastai taip pat daug rašė…
Ir žmonės vis tiek jai nebuvo pasirengę, jie tiesiog netikėjo, kad taip gali atsitikti. O jai prasidėjus kaipmat kilo daugybė įvairių sąmokslo teorijų, kurių autoriai tvirtina, kad mus apgaudinėja, kad tai elito kėslai siekiant sumažinti žmonių skaičių pasaulyje, įvesti diktatūrą arba kad farmacijos kompanijos nori kuo daugiau uždirbti mūsų sveikatos sąskaita. Amerikiečių eseistas, rizikos ir atsitiktinumo analitikas N. Talebas apie tokius mūsų mąstymo, suvokimo trūkumus ar defektus (angl. bias) irgi rašo knygoje „Juodoji gulbė“. Žmonės iš principo netiki katastrofų galimybe ir įprastai nesiruošia jokioms krizėms, vadinamoms „juodosiomis gulbėmis“. Tuo mes primename kalakutą, kuriam netikėtai išaušo Padėkos diena ir jis pateko ant stalo. Šis reiškinys mus moko: turime būti pasirengę, kad anksčiau ar vėliau įvyks kokia nors katastrofa – ekonomikos krizė, karas, pandemija, žemės drebėjimas, potvynis. Būtina turėti bent vieną variantą, kaip reikės elgtis. Ir jeigu apie tokius scenarijus negalvoja žmonės, vyriausybės privalo turėti tai omenyje.
Kino kūrėjai taip pat mėgsta pranašauti, kaip baigsis Žemė. Kuris variantas jums priimtiniausias?
Labai rekomenduoju pažiūrėti naują satyrinį trilerį „Don’t look up“ su Leonardu DiCaprio. Jame pasakojama istorija, kaip į artėjančią kosminę katastrofą reaguotų politikai, žiniasklaida ir taip toliau. Tikroviška, bet šiurpoka, nes, mano manymu, šiuolaikinės visuomenės ir civilizacijos diagnozė filme yra labai taikli.
Na, kiekvienas turėtume suvokti, kad anksčiau ar vėliau mirsime. Kaip manote, ar žmoguje užprogramuota baimė iš tiesų yra mirties baimė?
Dėl to atsiranda ir religijos, kurių viena iš funkcijų – nuraminti žmogų ir suteikti jam viltį išvengti mirties. Mums sunku suvokti, kad gyvename vos kelis dešimtmečius ir tuo viskas baigiasi. Negali būti! Bet jeigu siela neegzistuoja ir mirtimi gyvenimas tikrai baigiasi? Tuomet, kaip teigia mano mėgstamas filosofas Johnas Gray’us, žmonės labiau mėgautųsi gyvenimu kaip procesu, labiau jį vertintų. Galbūt labiau vertintų ir kito žmogaus gyvybę, būtų moralesni ir empatiškesni.
O ką mokslas apskritai kalba apie nemirtingumą?
Transhumanistų tikslas – pailginti žmogaus gyvenimą arba sulėtinti senėjimą tiek, kad žmogus taptų nemirtingas. Tačiau jau senovės graikai savo mituose mus perspėjo, kuo tai gali baigtis. Štai Sizifas klastingai sučiupo Tanathos (mirtį) ir sukaustė grandinėmis. Todėl niekas nebemirė. Pasaulį apėmė chaosas. Kas bus, jeigu tironai gyvens amžinai, o seni paliegę žmonės amžinai kentės? Už tokį poelgį dievai nubaudė Sizifą ir jis po mirties buvo priverstas amžinai dirbti beprasmį darbą – ridenti į kalną akmenį.
Nemirtingumas, ko gero, sunaikintų žmogų ir civilizaciją. Matyt, reikia kalbėti ne apie tai, kaip pailginti žmogaus gyvenimą, o apie tai, kaip pratęsti sveiką jo gyvenimą iki mirties. Kad neliktų skausmo, kančios. Ir tai – įmanoma.
Reziumuojant galima pasakyti, kad mokslo istorija dar nėra ilga. Didžiausi atradimai mūsų dar laukia. Galbūt mums reikia dar kelių einšteinų, kurie iš kitos perspektyvos pažvelgtų į duomenis, kuriuos esame sukaupę. Galbūt naujų įžvalgų apie pasaulio sandarą ir jo pradžią mums pateiks besivystantis dirbtinis intelektas? Naujas mąstymas ir nauji instrumentai mums padės dar daugiau suprasti. Kvantinės fizikos progresas turbūt atskleis ir gyvybės atsiradimo, ir sąmonės prigimties paslaptis. Egzistuoja daugybė būdų, kaip tai sužinoti, todėl aš ir tikiu visagaliu mokslu.
Ar galite pasakyti, kokia yra jūsų tobulo pasaulio vizija.
Diena kaip šiandien – malonus pokalbis, puodelis kavos harmoningos architektūros mieste, kurio žmonės nusiteikę draugiškai. Paprastas, ramus ir kūrybiškas pasaulis, kuriame vieni rūpinasi kitais, turi saiko jausmą, dalijasi žiniomis, o instinktus ir emocijas naudoja tik geriems tikslams.
Šaltinis: Nyksciai
