Jau ketvirtas mėnuo, kaip dvidešimt penkerių metų ukrainietė Irina su artimaisiais atvyko į Lietuvą. Pabėgę nuo karo baisumų naują gyvenimą jie kuria N. Elmininkuose. Turbūt niekad nepasimirš patirtas siaubas ir ji vis dar krūpčioja išgirdusi kad ir griaustinio dundėjimą. Sunku pasakoti apie buvusį gyvenimą, tačiau Irina jau vis dažniau šypsosi…
Gimiau ir augau Lugansko srities Severodonecko mieste. Čia gimė ir dukrelė Sofija, kuriai visai neseniai sukako dveji metukai. Netoliese buvo įsikūrę ir kiti artimieji. Baisus išbandymas teko mūsų tautai. Aplinkui sėjama mirtis privertė priimti sunkų sprendimą. Nesinorėjo palikti savo krašto, teko įkalbinėti artimuosius (mamą ir tetą), bet nugalėjo saugesnio gyvenimo troškimas ir baimė mažosios dukrelės akyse. Mes buvome laimingi ir viską turėjome: namus, sodą, daržą, darbus… Deja, paskutiniu laiku teko gyventi rūsyje – ten saugiau. Kelionė buvo ilga ir sunki, kankino nežinomybė ir baimė.
Daugelis ukrainiečų išvyko, nes ir valdžia vis ragino ieškoti saugesnio gyvenimo. Jauniems apsispręsti buvo lengviau, deja, kai kurie senoliai nesiryžo palikti savo namų, tad kartu su jais liko ir jų vaikai ar kiti artimieji. Į mano namo rūsį gyventi pasiprašė draugės šeima, nes jis tvirtesnis, patikimiau saugo nuo sprogimų. Nieko nežinau, kaip jiems sekasi, labai tikiuosi, kad gyvi ir sveiki, o gal irgi išvažiavo – nuo gegužės 7-osios neturime jokio ryšio, jokių žinių. Su nerimu stebime žiniasklaidos pateikiamą informaciją, taip sužinome ir apie netektis, matome sugriauto miesto vaizdus. Nesitikime, kad mūsų turtas išliko. Žinome, kad į mūsų namų kiemą pataikė sprogmuo…
Apie Lietuvą žinojau nedaug: kad tai viena iš Pabaltijo šalių, su kuo ji ribojasi, šiek tiek istorinių žinių. Anykščių miestas nustebino: nedidukas, jaukus ir gražus miestelis pilnas įvairiausių veiklų, išsaugojęs nuostabią gamtą. Net ir paprasčiausias pasivaikščiojimas suteikia nepakartojamų įspūdžių, žavi paukščių čiulbesys. Tai labai ramina, nes sakoma, kad jie čiulba tik tada, kai jaučiasi saugūs.
Lietuvių požiūris ir Ukrainos palaikymas kelią didelę pagarbą ir dėkingumą. Iš pagarbos mus priėmusiai šaliai mokausi lietuvių kalbos. Lankau Anykščiuose organizuojamus užsiėmimus ukrainiečiams ir beveik kasdien – Elmininkų bibliotekoje. Nepažįstama, sunki kalba, kitokios raidės, kitaip tariami garsai…Turbūt dar negreit pasakysiu, kad kalbu lietuviškai, bet jau daugelį žodžių žinau, mintį suprantu.
Ką pakeitė karas? Viską! Pasaulėžiūrą, vertybes, net santykius su artimaisiais. Karas parodė, kokios skirtingos „broliškos“ tautos. Į mūsų šalį atėjo tie, kurių nekvietėme ir nusprendė, kad gali griauti mūsų namus, žudyti žmones, laužyti gyvenimus, atimti laimę. Ne! Mes gyvenome laimingi, o tai reiškia, kad laimė yra mūsų viduje ir dabar mes ją tik pernešėme į kitus namus. O okupantai niekada nebus laimingi, kad ir kokias teritorijas užgrobtų.
Į klausimą, ar liksiu čia gyventi, atsakymo nėra, bet tikrai nesigailiu, kad atsidūrėme Lietuvoje. Dabar mes esame jūsų gražios šalies svečiai, bet širdimi – Ukrainoje.
Irinos pasakojimą užrašė Diana Šermukšnienė
Šaltinis: Nyksciai
