Joninės savo populiarumu turbūt ne ką nusileidžia Šv. Kalėdoms ir Šv. Velykoms. Jas vienaip ar kitaip mini dauguma. O mini kaip? Na taip – ilgiausia diena, trumpiausia naktis, prie laužų praleistas smagus laikas iki ryto. O kaip čia padarius dar prasmingai ir labai ilgam prisiminimui? Šių metų Joninių šventė Budrių bendruomenėje ir bibliotekoje buvo pradėta planuoti prieš pusmetį. Supratome, kad mažai ką žinome apie savo gimtuosius kaimus, išnykusias sodybas, šių sodybų gyventojus, apie praeities smagias ir liūdnas istorijas…
Taigi, prieš pusmetį buvo suformuota kraštotyros grupė „Pienė“. Kraštotyrininkai iškėlė tikslą nupiešti išnykusių ir esamų sodybų schemą-žemėlapį. Tas „paveikslas-žemėlapis“ buvo numatytas visai nemažas – tik 2×2 metro dydžio… Taip pat nutarėme pagaminti lenteles su aprašymais apie išnykusias sodybas ir jų gyventojus, aprašyti šių namų smagias ir liūdnas istorijas, pakviesti kraštiečius į susibūrimą ir surengti kraštiečių žygį prie pažymėtų išnykusių sodybų, pasidalinti įspūdžiais ir prisiminimais žygio metu. Ir surengti diskusijų ir atsiminimų kraštiečių pikniką prie bendruomenės namų. Tokie tikslai buvo prieš pusmetį.
Šventės pradžia – žvejų varžytuvės
Praėjus pusmečiui, birželio 25 dienos ankstyvą rytą, prie bendruomenės namų tradiciškai rinkosi žvejai. Jie, kaip ir kiekvienais metais, į Joninių žvejų varžybas rinkosi 3 valandą ryto. Tiesa, šiemet žvejų varžybos buvo pavadintos skambiai – „Žvejų varžybos kraštiečių taurei laimėti“. Nepatingėjo 20 kraštiečių atvykti, atsisakę saldaus šventinio Joninių miego, susirinko į bendruomenės namus. Išklausė smagios žvejo dainelės, pasilinkėjo nei žvyno, nei uodegos ir patraukė į Budrių ežerą, Pienios užtvanką, o vienas pramiegojęs žvejys iš Kavarsko skambino telefonu ir išsiprašė leidimo žvejoti Šventojoje. Na, tikslas aiškus, svarbu, kad žuvies būtų kraštiečių žuvienei. 8 valandą varžybos baigėsi ir visi žvejai, kaip ir kiekvienais metais, sulėkė į Vilmos ir Roberto Kernagių sodybą. Žvejai dairėsi, kas ką pagavo ir smagiai dalinosi įspūdžiais, kokius nemažus laimikius traukė. Čia ir lydekų, ir ešerys gražuolis, visą kilogramą sveriantis. Bet labiausiai pasisekė Dainiukui, žvejojusiam Šventojoje. Čia kaip to žvejo dainelėje, tik ne trys didžiausi šapalai pakliuvo, bet trys dideli karšiai, kurie ir nulėmė pirmą vietą bei kraštiečių žvejų varžybų taurę. Bendrai pagauta buvo tikrai nemažai, beveik 17 kilogramų žuvies.
Žygis prie išnykusių sodybų
Šiek tiek po vidurdienio, 13 valandą, prie buvusių kultūros namų, rinkosi kraštiečiai į žygį, susipažinti su Šovenių, Budrių, Zagajų, Kuprių, Raščiagalio, Antanavos, Juozapavos kaimų išnykusiomis sodybomis ir diskusijoms, kas ką žino apie šias sodybas. Aikštelė prie buvusių kultūros namų buvo pilnutėlė norinčių dalyvauti žygyje. Buvo numatytos 8 išnykusių sodybų sustojimo vietos. Jose buvo informacinės lentelės, kuriose buvo šių sodybų gyventojų nuotraukos, profesijos, įdomios istorijos apie gyventojų veiklą, pomėgius. Sustojimų vietose vyko smagios ir įdomios diskusijos, papildančios informaciją lentelėse. Niekas neskubėjo, diskutavo, nors ir saulė svilino. Aštuntajame sustojime būrys kraštotyrininkų, kaip save jie ir pavadino žygio pradžioje, pastebėjo, kad pustrečios valandos pralėkė nepastebimai. Tačiau visi džiaugėsi žiniomis apie gimtąsias apylinkes ir čia gyvenusius ir dabar gyvenančius žmones.
Sugrįžę į bendruomenės namus, visi šventės dalyviai registravosi sambūrio knygoje, rašydami linkėjimus, pageidavimus ateities renginiams ir išklausė nuostabų pranešimą apie bendruomenės teritorijoje esančius ir buvusius kaimus, jų formavimosi tipus, gyventojų veiklas ir darbus nuo XVI amžiaus. Šį pranešimą parengė istorijos mokytojas iš Seredžiaus Rolanas Rulevičius. Pagrindinis šventės akcentas, tai žemėlapis – schema, kuris papuošė bibliotekos ir bendruomenės sieną. Rengiant ir piešiant šį žemėlapį, darbas užtruko pusę metų.
Informacinius darbus sistemino Dalius Dapkus, o sunkiausias piešimo ir autentiškumo darbas teko Stasei Rulevičienei. Sambūrio dalyviai konstatavo, kad dabar Budrių bendruomenė po šio renginio tapo stipriu ąžuolu su tvirtomis istorinėmis šaknimis. Likau maloniai nustebęs ir aš, kai prakalbino kraštietis Stasiukas, taip jį maloniai vadindavo, kai jis gyveno Šovenių kaime. Turėjo jis tada fotoaparatą Smena-2. Nufotografavo ir mane, kai buvau tik ketverių metų. Ir štai po 52 metų dvi nuotraukos sugrįžo į šeimos albumą.
Saulei vakare atleidžiant karščio vadžias, kraštiečiai susirinko į pikniką. Rūkė ryte sugautą žuvį, mėgavosi šauniosios bendruomenės gaspadinės Vilmos Kernagienės išvirta žuviene ir tuomet ne vienas kraštietis prisiminė groti mokantis. Smagios dainos ir šokiai užbaigė Budrių bendruomenės kraštiečių sambūrį.
Valentinas Gudėnas
Šaltinis: Nyksciai
