Komentaras
Šiuo metu Seime svarstomą valstybinės žemės valdymo reformą šalies savivaldybės nevienareikšmiškai pavadino istoriniu žingsniu. Juk galimybė savivaldybėms valdyti valstybinę žemę pagaliau įtvirtina vieną esminių jų funkcijų – būti tikrosiomis savo teritorijų šeimininkėmis ir įveiklinti žemę taip, kaip naudingiausia vietos bendruomenėms ir verslui.
Žingsnis ir yra istorinis, tik deja ne toks, kuriuo būtų galima garsiai girtis, nes visose demokratinėse pasaulio šalyse teisė valdyti ir planuoti savo teritorijose esančių miestų ir gyvenviečių plėtrą derinant vietos bendruomenių ir verslo interesus yra traktuojama kaip viena svarbiausių ir pagrindinių savivaldos veiklų.
Lietuvoje ilgą laiką turime kiek kitą situaciją – savivaldybių galimybės planuoti teritorijas yra stipriai apribotos, jas apsunkinta perteklinis kitų institucijų tarpininkavimas, sudėtingi ir lėti biurokratiniai procesai. Tai vyksta todėl, kad sprendimus dėl valstybinės žemės naudojimo šiuo metu priima Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) biurokratai, kurių statusas – „valstybės tarnautojai“ – dažnai nėra suvokiamas kaip tarnavimas visuomenės interesams. Panagrinėjus kai kuriuos pavyzdžius, kiek laiko vilkinami vieni ar kiti procesai ir kokie galiausiai priimi sprendimai, apima abejonės, ar tai nėra savitikslis galios demonstravimas, nes argumentai dažnai yra „kodėl nedaryti“, o ne „kaip padaryti?“, tai yra – jie griaunantys, o ne kuriantys.
Turbūt blogiausia, kas gali nutikti valstybinei žemei, tai būti nenaudojamai. Neturėdama jokios funkcijos, žemė nėra naudinga nei valstybei, nei jos žmonėms, o mokesčių mokėtojams dar ir kainuoja jos tvarkymas bei palaikymas. Ir ne taip svarbu, ar žemės sklypą naudoja privatus asmuo, verslas ar jis skiriamas vietos plėtrai – visa tai ir yra valstybės interesas: pirmu atveju mokami mokesčiai, antru – kuriamos darbo vietos, trečiuoju – sudaromos geresnės darbo ir gyvenimo sąlygos.
Labai tikėtina, kad valstybinės žemės naudojimo procesai – kas, ką ir kaip daro – gyventojų ypatingai nedomina ir tai natūralu. Tačiau jie tiesiogiai susiduria su šios Lietuvoje iš inercijos palaikomos sistemos pasekmėmis. Viena jų – prarandami potencialūs investuotojai, o vadinasi – ir darbo vietos, mokesčiai, geresnė infrastruktūra. Kitas pasekmes gyventojai gali jausti per viešąsias paslaugas, kurios dėl sudėtingų procedūrų gali arba iš viso jų nepasiekti, arba nebūti tokios kokybiškos kaip turėtų.
Tokių pavyzdžių, kaip nukenčia bendruomenių, verslo, o kartu – ir valstybės interesai, yra ne vienas.
Prieš porą metų nesuteikus sklypo privačiam investuotojui prie Balžio ežero, Vilniaus miesto gyventojai prarado galimybę naudotis poilsiui reikalinga išvystyta rekreacine teritorija. Jie ir toliau negalės prie ežero nusipirkti vandens, persirengti tam skirtose vietose ir taip toliau. Nes sumokėti verslininkui eurą už vandenį ar viešąjį tualetą, anot NŽT, prieštarauja viešąjam interesui, nes „jie“ – verslininkai visais tik pasinaudos. Perkūnkiemio gyventojai ir toliau negalės vesti vaikų į darželį arčiau namų, nes minėta tarnyba teigia, kad vaikų darželis nėra viešasis interesas ir sklypo savivaldybei nesuteikia. Alytaus miesto verslininkai, nors ir gavę savo savivaldybės pritarimą, pramonės parke negalės pastatyti vilkikų remonto dirbtuvių – leidimo jie taip pat negavo. Kaune miesto savivaldybė savo lėšomis iki šiol negali įrengti visuomenei rekreacinio parko prie Linkuvos dvaro, nes NŽT neleidžia tam naudoti aplink jį esančios valstybinės žemės, kuri iki šiol taip ir stovi apleista bei nenaudojama. Ne vieno šalies daugiabučio namo gyventojai ir toliau savo atliekas meta į perpildytus ir aplinką „puošiančius“ konteinerius, vietoje to, kad naudotųsi moderniais įgilintais įrenginiais, kurių pastatymui tiesiog nesuteikiami sklypai.
Kodėl valstybinę žemę geriau valdytų savivaldybės, o ne valstybinė įstaiga NŽT? Visų pirma, būtent savivaldybės yra atsakingos už viešosios infrastruktūros bei viešųjų paslaugų plėtrą, tad valstybinė žemė būtų naudojama būtent šiems tikslams ir atsižvelgus į svarbiausius konkrečios vietos gyventojų interesus. Be to, žemė yra esminis instrumentas, galintis paskatinti verslo atsigavimą regionuose. Disponuodamos valstybine žemė, savivaldybės investuotojams galėtų pasiūlyti konkrečius pritraukimo argumentus – vietą, terminus, infrastruktūrą. Investuotojas žinotų, kada konkrečiai jam bus suteiktas sklypas, kokia infrastruktūra pagerinta, o statybų leidimai ir kiti biurokratiniai procesai būtų sutvarkomi daug sparčiau, nes savivaldybė turėtų konkretų interesą ir įsipareigojimą tai daryti.
Apie skaidrumo ir kontrolės rizikas net kalbėti neverta. Mūsų šalies savivaldybės apskritai pačios, be centrinės valdžios priežiūros, vargiai gali nusičiaudėti. Joms perdavus teisę disponuoti valstybės žeme, veiktų įvairiapusiai kontrolės mechanizmai – vidinis (savivaldybės administracija, taryba, auditas) bei išorinis (ministerijos, Vyriausybės įgalioti atstovai apskrityse, valstybinės inspekcijos ir tarnybos). Palyginimui – NŽT šiuo metu nekontroliuoja niekas.
Ką bando padaryti Aplinkos ministerija teikdama Seimui šią valstybinės žemės valdymo reformą? Vienu sakiniu – siekiama iš esmės pakeisti požiūrį į valstybinę žemę taip, kad jis atitiktų nebe pasenusio agrarinio, o šiuolaikinio dinamiško pasaulio iššūkius. Jei konkrečiau – valstybinė žemė priklauso Lietuvos piliečiams, kurie per savo rinktus vietos valdžios politikus turi teisę spręsti, kaip geriausiai ją įveiklinti. Šie piliečiai nebeturėtų mėnesių mėnesiais stovėti prie NŽT durų, laikydami rankose šūsnis dokumentų ir bandydami įrodyti, kas kam iš tiesų turi tarnauti. Seimo nariai turi iš tiesų istorinę galimybę tai įtvirtinti.
