Aukojimų vieta
Įspūdingo dydžio šaltiniuotoje Dangės pakrantėje suzmekęs pilkšvas natūralus riedulys turi dvejopą istoriją. Net unikalią, todėl klaipėdiečiai turėtų didžiuotis savo mieste galėdami lankyti analogų visoje Lietuvoje neturintį archeologinį ir mitologinį paminklą. Tik labai menkai pažintą, dažniausiai jį tiesiog demonizuojant dėl prilipdyto pavadinimo. Ir jis turi paaiškinimą.
Tauralaukio akmuo ir jo aplinka prieš tūkstantį metų ir dar seniau buvo šių kraštų autochtonų, baltų vikingais vadinamų kuršių sakralinė vieta, šventvietė. Tuo nesunku įsitikinti: rytinėje akmens pusėje yra žmogaus rankomis padarytas aukojimų dubuo. Tokie akmenys vadinami dubeniuotaisiais, ir jų kuršių žemėse yra išlikę nemažai.
Į išskaldytą dubenį žiloje senovėje apeigų metu simboliškai įpildavo alaus, midaus ar paaukoto gyvūno kraujo. Toks ritualas – simbolinis ryšys su į Dausas iškeliavusiais protėviais, dievais, noras taip pelnyti jų malonę, ko nors paprašyti ar padėkoti. Panašus simbolinis skysčių aukojimo veiksmas atliekamas ir katalikų pamaldose, kai per mišias kunigas išgeria taurę vyno, atliekančio „Kristaus kraujo“ vaidmenį.
Prie Tauralaukio akmens į apeigas rinkdavosi Pilsoto žemės kuršiai, todėl ši vieta – sakrali: alkvietė, savotiška pagoniška bažnyčia.
Galima gyvai pažiūrėti, kas atsitinka, sklidinai pripylus į dubenį švaraus vandens: jis ims tekėti specialiai senovės žmonių išskaldytu, įstrižai žemyn besileidžiančiu lataku. Tad paaukotas skystis simboliškai nutekėdavo žemyn ir įsigerdavo į žemę.
Akylesnieji pastebės, kad dubuo pagamintas rytinėje akmens pusėje, tad besimeldžiantis ir pilantis (aukojantis) skystį asmuo visada būna atsigręžęs į vakarus, kur leidžiasi saulė. Todėl yra versija, jog šis akmuo sietinas su baltų dievybės Velino kultu. Velinas (Vėlinas) laikomas mirusiųjų vėlių pasaulio valdovu, pusiausvyros palaikytoju ir kt. (skandinavų mitologijoje Velino atitikmeniu laikomas Odinas, kaip Perkūno – Toras).
Galbūt norint turėti antipodą buvo pradėtas gaminti antrasis dubuo jau vakarinėje pusėje, tik jis – nedidukas (veikiausiai – nebaigtas).
Paprastai kuršių šventvietės būdavo įrengiamos šalia jų gyvenviečių, piliakalnių. Pagamintus aukojimų akmenis atsigabendavo į specialias apeigoms skirtas vietas: pastatydavo ant alkakalnių, netoli gyvenviečių ir pan. Tačiau ypatingų gabaritų (apie 30 tonų svorio, 4 m ilgio ir 3,5 m pločio) riedulys Dangės terasos apačioje slūgso pirminėje savo vietoje, o artimiausioje aplinkoje nėra (arba nežinoma, nerasta) jokia senovės gyvenvietė. XIII a. paminėtos Žardės, Purmalių, Poys (piliakalnis sunaikintas) pilys stovėjo už kelių kilometrų.
Kai kurie kraštotyrininkai bando sieti Tauralaukio akmenį su šalia esančiu raguvų apsuptu terasos iškyšuliu, kurį vadina piliakalniu. Deja, tai nieko bendro su moksliniais tyrimais neturintis samprotavimas. Minėtą vizualiai išties piliakalnį primenantį iškyšulį prieš keletą dešimtmečių tyrinėjo archeologai prof. Vladas Žulkus ir dr. Jonas Genys.
„Neradome jokio kultūrinio sluoksnio. Nėra ir piliakalniams būdingų gynybinių pylimų, griovių rudimentų, radinių (puodų šukių, molio tinko ir pan.). Toks Tauralaukio piliakalnis buvo minimas XX a. pr. literatūroje, istoriografijoje, tačiau tada neretai būdavo remiamasi tik pasakojimais, kurių turinio gyvai autoriai netikrindavo. Jie rinkdavo informaciją iš savanorių, užrašydavo legendas, egzistavo savotiška pasitikėjimo gauta informacija tradicija. Tad ir užrašė, kad Tauralaukyje yra piliakalnis, kurio tada nepatikrino profesionalai. O kai patyrinėjome su profesoriumi V. Žulkumi, įsitikinome, kad piliakalnio ten, deja, nėra“, – „Vakarų ekspresui“ sakė dr. J. Genys.
Iškyšulys yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (KVR), tačiau ne kaip piliakalnis, o kaip buvusio Tauralaukio dvaro kapinaitės. Vis dėlto neatmestina prielaida, jog ši vieta priešistorės laikais galėjo atlikti alkakalnio funkciją.
Unikalus dubuo
Įdomu tai, kad Tauralaukio akmenyje pagaminto dubens formos analogo nerasime visoje Vakarų Lietuvoje, o gal ir platesnėje teritorijoje.
Protėviai dubenis skysčiams aukoti akmenyse gamindavo įvairiais būdais: rečiau nusklembdavo natūralaus akmens viršų (toks akmuo yra Alkos kalno papėdėje prie Salantų), o dažniausiai iš granito riedulio suformuodavo cilindro formos ritinį (su aplink išskaldytais renčiais arba be jų), kurio viduryje iškaldavo apvalų ar ovalo formos dubenį. Anot žymaus archeologo ir geriausio baltiškų šventviečių Lietuvoje žinovo dr. prof. Vykinto Vaitkevičiaus, kuršiams būdingi dubenys lygiu, plokščiu dugnu (dabartinėje Aukštaitijoje paplitę smailiadugniai dubenys).
Dangės pakrantėje slūgsančio akmens dubuo yra kiek įgaubtu, nelygiu dugnu ir ne iškaltas, o, spėjama, išgręžtas: matyti ratais besisukančios rievės. Archeologai svarsto, kad tokia dubens forma galėjo būti pagaminta dar I tūkstm. po Kr. Senovės žmonės galimai naudojo nusmailintą ąžuolo rąstą, smėlį ir vandenį. Panašiu metodu, tik su kiauraviduriu kaulu, būdavo išgręžiama skylė kotui įstatyti kovos kirvyje neolito laikais.
Sukiojant pirmyn ir atgal rąstą, nuolat ant akmens pilant smulkų smėlį ir šlakstant vandeniu, riedulio paviršius fiziškai paveikiamas, nes ypač kietos smėlio dalelytės po truputį ardytų uolieną. Bet tai – tik spėjimas, kurį patvirtinti arba paneigti įmanoma tik eksperimento būdu.
Be kita ko, aplink dubenį akmens paviršiuje matyti ir bandymo sunaikinti pagonišką aukojimų reliktą: ryškūs nuskėlimai, savotiškos atplaišos. Tai susiję su krašte įsigalėjusia krikščionybe, ir tokių atvejų, kai baltų tikėjimo kulto vietos buvo naikinamos yra daugybė. Vienais atvejais tiesiog suskaldydavo dubeniuotuosius akmenis, kitais – įridendavo juos į iškastą duobę, apversdavo dubeniu į apačią ir pan.
Spėjama, jog Tauralaukio atveju dėl riedulio gabaritų tapus neįmanomam nė vienam iš minėtų variantų, bandyta pasitelkti ugnį ir vandenį. Žinia, iki baltumo įkaitintas akmuo, įmetus jį į šaltą vandenį, per sekundę suskilinėja. Tad Tauralaukyje ant dubens veikiausiai buvo kuriamas laužas, o tada įkaitęs riedulio paviršius užpilamas šaltu Dangės vandeniu. Kartojant šį veiksmą daug kartų pavyko nuskelti plokščias nuoskalas, tačiau viso dubens tokiu būdu sunaikinti – ne. Jis išliko iki mūsų dienų.
Velnias ir kryžiai
Po krykščionybės įvedimo vietinius gyventojus atpratinti nuo senojo tikėjimo buvo labai sudėtinga, tai truko šimtmečius, todėl įvairios senovės kulto vietos specialiai demonizuotos. Taip paverčiant jas „blogomis“, „prakeiktomis“, „šėtoniškomis“ ir atgrasant žmones eiti ten melstis. Bėgant amžiams, vienai kartai keičiant kitą, šis leitmotyvas įsigalėjo, todėl įvairios pagoniškos šventvietės neretai dabar geriau žinomos kaip raganinės, su velniu, laumėmis susietos vietos, o Juodkrantėje buvusi šventvietė pavadinta Nuodėmių dauba.
Tad nesunku suprasti, kodėl Tauralaukio akmeniui pasirinktas Velnio akmens pavadinimas, ir šitokiu vardu jis labiausiai pagarsėjęs. Net retas vietinis žino, jog pirmiausia tai yra apeiginis akmuo, susijęs su žilos senovės laikais.
Nelabojo motyvas išsikerojo įvairiuose padavimuose (yra bent keletas jų variantų) apie Tauralaukio akmenį, ir tautosakoje visada minimi trys kryžiai. Vienu atveju jie įvardijami kaip įpykusio velnio nagų akmenyje palikti pėdsakai, kitu – kaip simbolis, susijęs su ant kortų nupieštais trimis kryžiais, kai iš pinigų ir turtų Tauralaukio ponas su nelabuoju lošė. Dvarininkui pradėjus nesisekti, šis ėmęs ant kortos paišyti kryželius, kurie jį ir išgelbėjo.
Legendos – gražus ir itin vertingas mūsų tautos paveldas, tačiau ir šiuo atveju į antrąjį planą nustumta tikroji kryžių atsiradimo priežastis.
Vakarinėje Tauralaukio apeiginio akmens pusėje akylesni lankytojai ras tris beveik viena linija išskaldytus kryželius. Jų kilmė siekia viduramžius ir nieko bendro neturi su tikėjimu ar velniu.
Viešojoje informacijoje rasime sakinį, jog į KVR įrašytas Tauralaukio akmuo „minimas 1253 m. Klaipėdos miesto sienų aprašyme“. Šaltinis – lietuvių kalbininko Antano Salio (1902-1972) medžiaga 1930 m. Kaune išleistame „Tautos ir žodžio“ 6-ajame tome (straipsnis, pavadintas „Die žemaitischen Mundarten/1. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets“).
Tais pačiais 1253 m. buvo pasirašytas ne vienas dokumentas, kai pietinį Kuršą dalijosi Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas aprašant ribas kuršių žemėse, tad galimai A. Salys buvo radęs šiame kontekste paminėtą Tauralaukio akmenį. Šių eilučių autoriui panagrinėjus Pietų Kuršo dalybų aktus, tokio fakto aptikti nepavyko.
Nepaisant to, trys iškalti kryžiai veikiausiai ir yra susiję su žemių ribomis, tai – viduramžių riboženklis. Tuose pačiuose Kuršo dalybų aktuose ne vienoje vietoje minima, kad ribos ženklintos trimis kryžiais, tik ne akmenyje, o medžiuose. Žymus istorikas dr. Edvardas Gudavičius (1929-2020) savo knygoje „Žymenys ir ženklai Lietuvoje. XII-XX a. Apybraiža“ (Vilnius, 1980 m.), skyriuje „Ribų žymėjimas XIII-XVI a.“ rašė: „Žymenis įrėždavo ne vien medžiuose, bet ir iškaldavo (didesniuose) akmenyse, ypač kur brūzgynuose.“
Tad galima teigti, jog Tauralaukio akmenyje išliko ne tik baltiškos šventvietės, bet ir Livonijos ordino paveldo fragmentai.
Patys vokiečiai (pvz., 1912 m. išleistame žemėlapyje) Tauralaukio akmenį taip pat vadino nelabojo vardu (vok. „Teufelsstein“, kai žodis „Teufel“ reiškia „velnią“, „demoną“, o „Stein“ – akmenį).
Apie pagarbą
Taigi, dabartinėje turistinėje medžiagoje kaip lankytinas objektas pažymėtas Tauralaukio akmuo yra vertingas ne tik kaip mitologinis, bet ir kaip archeologinis, istorinis paminklas. Šiame straipsnyje sąmoningai nebuvo aprašomos legendos apie velnią, siekiant atkreipti dėmesį į tikrąją šio unikalaus paveldo paminklo paskirtį, išryškinant jo vertę ne vien dėl legendų šleifo.
Deja, būtent jų populiarinimas, vienkryptis skleidimas apie „velniškus pėdsakus“ susijęs su demonstruojama nepagarba kuršių šventvietei: prie akmens lėbaujama, šiukšlinama, daužomi alaus buteliai, į apeiginį dubenį, kaip į peleninę, net gesinamos cigaretės. Šių eilučių autoriui ne kartą teko pro šalį einančių vietinių paklausti, ką jie žiną apie akmenį, ir atsakymas visada būdavo toks pats: „Čia juk Velnio akmuo.“ Vadinasi, kolektyvinėje sąmonėje yra įsigalėjęs „blogo“ objekto vaizdinys.
Tiesa, randasi vis daugiau žmonių, kurie lanko šventvietę su pagarba ir sutvarko aplinką, surenka šiukšles. Prieš keletą metų būta net iniciatyvos šaltiniuotą, pažliugusią Dangės pakrantę prie akmens nusausinti, padaryti patogesnę lankyti. Šios idėjos atsisakyta nusprendus, jog dirbtinai „kultūrinti“ aplinką netikslinga: ji ir turi likti natūrali, autentiška taip išsaugant vietos dvasią. Juoba kai šalia akmens nėra vykę jokie archeologiniai kasinėjimai, tad ten judinti žemės apskritai nevalia.
Belieka tikėtis, kad tikros, istorinės informacijos sklaida paskatins žmones žiūrėti į Tauralaukio akmenį ne kaip į „velnio“, o kaip į pagarbos ir susižavėjimo vertą kuršių šventvietę. Į bažnyčias juk nedaužomi buteliai, prie jų nelėbaujama ir negesinamos cigaretės į dubenėlį su švęstu vandeniu, skirtu žegnojimuisi…
Beje, po lietaus, ypač – su perkūnija, apeiginių akmenų dubenyse susikaupęs vanduo nuo seno buvo laikomas stebuklingu, juo vilgydavo akis, prausdavo veidą, vadino gydomuoju.
