Keturių rankų paroda „Gėlės“ šią savaitę atidaryta uostamiesčio tautodailės salone „Marginiai“. Joje pristatoma bendra sūnaus ir mamos kūryba – akriliniais dažais ir tušu sukurti paveikslai.
„Ši kolekcija gimė sūnui sulaukus pilnametystės ir įžengus į suaugusiųjų pasaulį. Aš vis klausiau savęs – o kas toliau, ką jis veiks, kaip įprasmins savo buvimą šiame pasaulyje toliau, kai jo poreikiai tokie dideli. Mūsų visuomenėje neįgaliųjų atskirtis vis dar labai didelė.
Įsidarbinti jiems yra sunku. Dienos centrai padeda suteikdami neįgaliesiems užimtumą, tačiau mano tikslas, kad sūnus gyventų visavertį gyvenimą. Kadangi pati esu menininkė, tautodailininkė ir dirbu su individualios veiklos pažyma, stengiuosi įtraukti sūnų į savo kūrybinę veiklą. Kūryba visada talkino lavinant jo įgūdžius, o dabar noriu įtraukti jį į rimtesnį meninį kelią”, – pasakojo Jūratė.
Kartu su mama Gabrielius jau įsitraukė į keramikos kūrybos procesą. „Jis su malonumu kočioja molį, bado jį pagaliuku ir sukuria gražią faktūrą, ir glazūrą padengti padeda“, – pasakojo mama. Gabrieliaus kūrybai pristatyti mama sukūrė „Instagrame“ paskyrą „Gabrieliaus keramika“, kuri susilaukia žmonių susidomėjimo.
„Piešti Gabrielius mėgsta su spalvotais pieštukais. O šįsyk pasiūliau jam pabandyti akrilinius dažus. Kadangi jo gebėjimai yra labai riboti – tai buvo didelis iššūkis atsukti dažų tūbelę, ją išspausti, išlieti spalvą. Tam reikėjo laiko ir kantrybės. Jo išlietas spalvas aš, pasitelkusi intuityviojo piešimo metodiką, užpildžiau formomis ir turiniu. Taip kartu sukūrėme dešimt paveikslų“, – pristatė parodą Jūratė.
Pasak menininkės, kiekvienas žiūrovas paveiksluose išvys savo vaizdinius, tačiau daugiausia juose yra gėlių, kurias padiktavo spalvos ir įspūdingas šio pavasario žydėjimas. Subtiliai, jautriai gėles Jūratė You palygina su negalią turinčiais žmonėmis.
„Gėlės labai subtilūs ir nuostabūs augalai, ir jei mes gebame stebėti ir grožėtis jomis, mums gali atsiverti už formos slypintys būties slėpiniai, kilti prasmingos įžvalgos.
Neįgalūs žmonės taip pat turi labai įdomų ir turtingą savo pasaulį, apie kurį mes nieko nenutuokiame, kol neatsiduriame, o tiksliau mums nesuteikiama malonė atsidurti, labai arti jų, taip arti, kad galėtume patirti už jų negalios slypinčią gelmę ir visiškai kitokį pasaulį.
Pasaulį, kuris atveria mums savo duris per gestą, šypseną, žvilgsnį, kartais vos pastebimą kūno judesį, per daugybę kasdienybės smulkmenų ir iššūkių. Išmokti būti, stebėti, jausti, įsijausti ir atjausti…”
