Iš Mažeikių kilęs Karolis pasakojo, kad dar būdamas 17 metų pirmą kartą iš jogos mokytojo sužinojo apie badavimą, tačiau šis paprotinęs, kad pirmą kartą tam galima ryžtis sulaukus 24 metų, mat jaunam organizmui tokie iššūkiai gali pakenkti.
„Nebuvau madingas paauglys, man labiau rūpėjo dvasinė sfera. Tačiau, kai Klaipėdoje pradėjau studijuoti choreografiją, nori nenori pasinėriau į materialųjį pasaulį. Aš nebaigiau studijų. Mečiau jas nesulaukęs pirmųjų atsiskaitymų po pirmojo pusmečio. Teko iškart pradėti mokytojauti ir treniruoti kitus vaikus bei suaugusius. Taigi reikėjo dirbti ir užsidirbti. Pamažu pradėjau jausti, kad tiesiog išbarsčiau save, savo siekį tapti švaresniu žmogumi. Kone 10 metų reikėjo, kad suvokčiau, jog negaliu taip gyventi ir turiu keistis“, – pradėjo pasakoti Karolis.
Pirmąjį badavimo seansą jis pradėjo prieš dvejus metus. Tuomet pabandė nevalgyti 7 dienas. Lengva nebuvo, išsyk suprato, kad, norint badauti, reikia gerai pažinti savo kūną, būti disciplinuotam. Praėjus vos mėnesiui po pirmojo badavimo vyras pasiryžo išbūti be maisto 21 dieną.
„Pamenu, Naujųjų metų išvakarėse išgėriau paskutinį kavos puodelį ir pradėjau badauti. Tačiau tuomet dariau nemažai klaidų, pavyzdžiui, gėriau bet kokį vandenį – iš krano arba pirktą iš parduotuvės, kartais net gazuotą. Ilgainiui supratau, kad toks vanduo visiškai netinka, jis ne tik turi poskonį, bet ir neduoda jokios energijos. Pirmas 12 dienų kasdien nukrisdavo po 1 kg, vaizdas veidrodyje vis gražėjo, bet kitas dienas viskas tik blogėjo – akys įdubo, vos kojas pavilkau, jaučiausi kaip senas žmogus, visada buvo šalta, nuolatos norėdavosi gulėti šiltoje vonioje“, – pirmuosius badavimo bandymus prisiminė Karolis.
Supratęs kai kurias klaidas, 21 dienos badavimo eksperimentą jis pakartojo vėl po metų. Tačiau tuomet jau gėrė vandenį tik iš šaltinio, stengėsi kuo mažiau eikvoti energiją bendravimui su žmonėmis ir suvokė, kad jau yra pasiruošęs išbandyti ir ilgesnį – 40 dienų ir 40 naktų badavimo iššūkį.
„Tik nusprendžiau sulaukti pavasario, mat šį sykį norėjau visiškai atsiriboti nuo žmonių – praleisti tą laiką miške. Pasirinkau jaukų Lopaičių mišką, nes ten esančio šaltinio vanduo man labai tiko, be to, jaučiau, kad ten labai gera energetika“, – pasakojo Karolis.
Specialiai nesiruošė
Taigi šiemet sulaukęs 33-io gimtadienio, per Velykas, Karolis susirinko visus, jo manymu, būtinus daiktus ir draugė Karina jį išvežė į Lopaičius.
„Niekaip specialiai tam nesiruošiau. Prieš kelionę kirtau bandeles, ir tiek. Neturėjau ir jokio aiškaus plano, ką veiksiu dienomis. Tik svarsčiau, kad reikia susirasti miške vietą, kuri būtų kuo arčiau vandens, bet ir atokiau nuo žmonių. Norėjosi turėti erdvės savo vienatvei. Mane į mišką atvežusi draugė nubraukė ašarą, o aš nejaučiau jokio liūdesio. Savo vienatvę pasitikau oriai“, – pasakojo Karolis.
Vyras suvokė, kad svarbiausia turėti ką pasikloti ant žemės, kad iš apačios neitų šaltis. Iš pradžių žadėjo imtis paprastą, vos 30 eurų kainuojančią, palapinę, bet vieną naktį per lietų ją išbandęs savo namų terasoje, atsibudo pelkėje…
„Tuomet tėtis pasiūlė man savo kokybišką palapinę. Ji tikrai labai komfortiška. Buvo naktų, kai lauke paspausdavo ir 3, o kartais ir 5 laipsniai šalčio, bet pakakdavo uždegti palapinės viduje vieną žvakę ir kaipmat sušildavau“, – prisiminė vyras.
Artimiesiems leido aplankyti
Karolis nesiėmė su savimi nei mobiliojo telefono, nei laikrodžio. Kiek maždaug yra valandų, nustatydavo pagal paukščių čiulbėjimą. Iš pradžių buvo pasiėmęs kelias knygas, bet jų taip ir neatsivertęs vėliau atidavė išvežti jo aplankyti atvykusiai mylimajai.
„Suvokiau, kad negaliu uždrausti jai ir tėvams nors kartais atvykti manęs aplankyti. Tai būtų per daug egoistiška. Nors, pripažinsiu, jų apsilankymai mane išbalansuodavo. Aš pats su jais nekalbėdavau, tylomis klausydavau, ką jie man pasakoja. Paskutinius kartus suvokiau, kad ir žodžiai per garsūs, ir smegenys nepajėgios apdoroti tiek daug informacijos vienu metu, tad ženklais rodžiau draugei, kad kalbėdama darytų ilgesnes pauzes“, – detalėmis dalijosi klaipėdietis.
Paprastai artimieji jo aplankyti atvažiuodavo sekmadieniais. Vyras neslepia, kad tėvai ne kartą bandė jį įkalbėti važiuoti namo.
„Aš juos puikiai suprantu, jie nerimavo dėl manęs. Jie atveždavo savo energiją, nors ji buvo labai žavinga, bet jų atvykimas mane išbalansuodavo. Esu dėkingas savo draugei Karinai, nes ji mane labai palaikė“, – minėjo vyras.
Kasdien išgerdavo 5-7 litrus vandens
Pasiteiravus, kaip atrodė jo kasdienybė miške, vyras detaliai pasakojo, kad pabudęs stengdavosi ilgai nesikelti. Jei lauke nebūdavo saulės, kartais net nelįsdavo iš palapinės. Bet saulėtomis dienomis eidavo į netoliese esančią pievelę ir nuogas degindavosi saulėje.
„Jaučiau, kad saulė suteikia labai daug energijos, kaip ir vaikščiojimas basomis. Mama man įdavė senus, bet labai šiltus batus. Tiesa, jie buvo labai sunkūs, tad praėjus savaitei pajaučiau, kad avėdamas juos vos pakeliu kojas ir nusprendžiau vaikščioti tiesiog basomis. Taip, kojas nuolat badė šakos, spygliai ir kankorėžiai, bet tai man buvo tarsi masažas“, – šypsosi vyras.
Visgi pats svarbiausias energijos išteklius buvo šaltinio vanduo. Vyras jį gėrė nuolat, organizmas prašė vandens ir dieną, ir naktį. Miegodamas palapinėje visada šalia turėjo 5 l butelį vandens ir gertuves, kurias nuolat prisipildydavo ir laikydavo šiltai po kaldra.
„Pirmą dieną išgėriau vos 1,5 litro, antrąją – 2 litrus vandens ir jo kiekis vis didėjo. Paskui paprastai kasdien išgerdavau po 5 litrus, o kai kada ir 7 litrus vandens“, – detalėmis dalijosi vyras.
Karolis mano, kad, sutapus su aplinka, organizmas nepatiria diskomforto. Jis nejautė šalčio, nors vilkėjo vienintelį drabužį. Tiesa, palapinėje miegodavo su žiemine kepure. Prausėsi tik dukart šalia buvusiame durpyno vandenyje, nes, pasak jo, oda turi savybę apsivalyti pati.
„Kadangi daug laiko praleisdavau saulėje, iš pradžių stipriai įdegiau. Pastebėjau, kad kūnas visiškai neprakaitavo, oda išsausėjo, tad, kai kišdavau kojas į kelnes, pasklisdavo debesis dulkių. Bet greitai oda priprato ir nebedegė, nesausėjo, kad ir kaip ilgai būdavau saulėje“, – pasakojo Karolis.
Vyras juokauja, kad gyvendamas miške jis tarsi sutapo su visais jo gyventojais, nesibaimino nei uodų, nei erkių įkandimų. Tiesa, kai pačią pirmąją dieną įsisiurbė pirmoji erkė, penkias dienas tino ranka, kol galiausiai tinimas išsiplėtė per visą dilbį.
„Neišsigandau. Tiesiog apsisiojau ranką, apvyniojau marškinėliais ir celofaniniu maišeliu dėl higienos ir tinimas pradėjo mažėti. Tiesiog priėmiau tai kaip miško skiepą ir visų kitų erkių nepaisiau. Jos dešimtimis lipo ant manęs. Leidau joms gerti savo kraują, paskui ištraukdavau atsargiai pirštais, bet neskriaudžiau – pasidėdavau šalia palapinės. Neužmušiau ir nė vieno uodo, saugojau, juk kiekviena gyvybė svarbi“, – atviravo pašnekovas.
Paskutinių dienų iššūkis
Karolis pabrėžė, kad tikrai nebuvo taip, kad jis glaustytųsi prie medžių ar melstųsi akmenims.
„Kad išlaikyčiau sveiką nuovoką, nuolat vakarais darydavau jogos tempimo pratimus. Jie skausmingi, bet man tuo metu jie labai padėjo. Tiesa, pastebėjau, kad šitaip tempdamas sausgysles norėdavau dar daugiau gerti, kūnas tarsi prašė dar daugiau vandens“, – pasakojo Karolis.
Vyras tikina, kad 35 dienos jam buvo ypač lengvos. Galva buvo švari, kūnas lengvas, nestigo energijos.
„Mėgavausi savo režimu. Suvokiau, kad gyvenime galiu viską padaryti, ką tik sugalvosiu. Atrodė, tarsi būčiau gimęs iš naujo“, – prisiminė vyras.
Tačiau tobulumui ribų nėra. Būtent 35 dieną jis nusprendė paišdykauti. Žvilgterėjęs į savo pilvuką, Karolis nusprendė, kad ant jo dar yra šiek tiek lašinukų, tad, norėdamas juos ištirpdyti, nusprendė perpus sumažinti geriamo vandens kiekį.
„Ir tada viskas tarsi apsivertė aukštyn kojom. Pilvo ertmėje prasidėjo skausmas, atrodė, kad riebaliuko visai neliko ir oda traukiasi aplink raumenis, atsirado nerimas, tapau irzlus. Galu gale pradėjau jausti, kad sunkiau dirba širdis, pradėjau dar labiau nerimauti. Galvojau, pradėsiu gerti vėl daugiau vandens ir viskas atsistatys, bet išgerti daugiau nebesisekė, organizmas tarsi nebepriėmė vandens.
Taigi paskutinės dienos buvo labai sunkios, buvo labai silpna. Dar kol buvau saulėje, atrodė gerai, bet paskutines dvi dienas ištisai lijo…
Paskutines dienas labai daug meldžiausi. Dabar svarstau, kad balansavau tarp gyvybės ir mirties. Kai draugė atvyko manęs pasiimti, vos paėjau, atrodžiau, kaip girtas. Esu matęs, kaip atrodo žmonės po insulto, manau, kad atrodžiau panašiai”, – pasakojo Karolis.
Kraujo tyrimai nustebino
Jis buvo sutaręs, kad mama iš anksto jį užregistruotų pas medikus, taigi tiesiai iš miško keliavo į polikliniką, kur jam buvo atlikti kraujo tyrimai. Karolis ir pats labai nustebo, kad visi rodikliai buvo normalūs, išskyrus cholesterolį – šis rodiklis buvo dvigubai padidėjęs.
„Mamos paprašiau, kad atvežtų man į polikliniką piene išvirtų džiovintų slyvų. Tačiau ji pabijojo tokio derinio, tad jas išvirė vandeny. Deja, termosas nebuvo sandariai užsuktas ir pusę skysčio išbėgo, o man taip norėjosi cukraus…“ – prisiminęs juokiasi Karolis.
Tą pačią ir kitą dieną organizmas prašė pieno produktų, tačiau ne bet kokių, o naminių, iš ūkininko, tad Karolis gėrė pasukas, pieną, valgė sūrį. Trečią dieną po tokio ilgo badavimo jis jau valgė salotas iš močiutės daržo, o ketvirtąją – žuvies ir sukirto visą 0,5 kg indelį, kaip Karolis sako, „pačių skaniausių ir saldžiausių ledų“. Dar kitą dieną jau valgė ir mėsos, nors iki tol buvo vegetaras.
„Būdamas miške išlaisvėjau, nebeturiu ribų. Noriu gyventi, kaip nori mano kūnas, o ne diktuoja protas“, – sakė vyras.
Įdomu tai, kad paskutinėmis bado savaitėmis jis vis mažiau pradėjo miegoti, tad ir dabar, grįžęs į realybę, miega vos keletą valandų. Nepaisant to esą vidinės energijos visiškai pakanka.
Per visą tą laiką, praleistą miške, Karolis numetė 20 kg svorio.
Įdomu, kokie buvo pirmieji žodžiai, kuriuos jis ištarė po 40 parų tylėjimo įžadų? „O, tai Kristus prisikėlė“, – toks buvo pirmas jo ištartas sakinys.
„Kai Karina atvažiavo manęs pasiimti, ji pasakojo apie Norvegijoje gyvenančią jos mamą. Išvakarėse Karinos mama skambino ir teiravosi, ar aš jau sugrįžau namo, ir ragino važiuoti manęs parsivežti, nes Norvegijoje jau buvo švenčiama Kristaus sugrįžimo diena. Tad išklausius Karinos pasakojimą, natūraliai ir man išsprūdo būtent tokie pirmieji žodžiai“, – prisiminė Karolis.
Pasiteiravus, ar dar kartą leistųsi į tokius išbandymus, pašnekovas tik mirktelėjo: „Dabar jau turiu kitą sumanymą. Noriu 7 paras išbūti visiškoje tamsoje be maisto ir be vandens. Dar labai norėčiau būti tokiame vakuume, kad nesigirdėtų ir jokių garsų…“ – planais dalijosi Karolis.
