Šiemet sukanka 10 metų, kai ji kartu su sūnumi Pauliumi Letuku valdo klaipėdiečių ir miesto svečių pamėgtą „Pilies uostą“.
„Daugelis klientų iki šiol nežino, kaip mūsų restobaras vadinasi, mat jie tiesiog eina pas Eglę“, – šypsodamasi prisipažįsta charizmatiškoji restobaro savininkė.
Iš tiesų, nuolatiniai šios Klaipėdos piliavietės pašonėje prie pat Danės upės įsikūrusios jaukios vietos lankytojai neslepia, kad juos čia traukia ne tik gardus maistas, bet ir itin jauki atmosfera. O kas kitas ją gali sukurti, jei ne šeimininkai?
„Klausiate, iš kur ta meilė žmonėms? Aš tokia nuo pat gimimo. Kai tėvelis parveždavo iš jūros lauktuvių – nešdavau bendraklasiams. Paskui gaudavau barti, bet vis tiek dalindavausi. Niekada nesigailėjau prarastos materijos. Man svarbiausia – žmonių santykiai“, – pripažįsta Eglė.
Ji pasakoja, kad ir kurdama šį restobarą iš karto žinojo, kad tai turi būti vieta, kur žmonėms būtų gera ir jauku susitikti.
„Pirminė koncepcija ir buvo – jūrinio miesto jūrinės vaišės. Mano ir senelis, ir tėvelis buvo jūrininkai. Buvo tradicija, kad tėvelis grįžęs iš jūros priveždavo jūrų gėrybių, o mes jam priruošdavome cepelinų arba bulvinių blynų. Meilė per maistą, noras visiems susėsti prie bendro stalo – tai įaugę mano kraujyje“, – pasakojo Eglė.
Tad ir „Pilies uostas“ puoselėja svetingų sutiktuvių ir gardžių vaišių tradicijas, kai iš tolimų klajonių po jūras ir marias grįžtantys keliautojai dalijasi prie stalo maistu ir negirdėtomis istorijomis.
Nenuostabu, kad ši vieta mėgstama ir daugelio uostamiesčio buriuotojų, katerių savininkų, žvejų. Geras maistas ir malonus bendravimas prie stalo sujungia žmones. Tą puikiai suvokia ir „Pilies uosto“ komanda.
„Čia iki šiol vėjas kvepia nuotykiais ir žadina apetitą“, – šypsosi Eglė ir negali atsidžiaugti, kad praėjusiais metais ir pati įsiliejo į uostamiesčio buriuotojų bendruomenę – pradėjo buriuoti.
„Esu tokia laiminga, kad atradau dar vieną savo gyvenimo aistrą. Mano manymu, į laivą lipa ne bet kokie žmonės, nes ten santykių nesuvaidinsi, viskas atsiskleidžia kaip ant delno. Čia lygiai tas pats kaip ir santykiai su restorano ar kavinės klientais. Jų neapgausi – jie arba jaučiasi jaukiai, kaip namuose, arba ne. Man gera, kai pas mus atėjusiems žmonėms gera“, – kalbėjo restobaro siela.
Pasiteiravus, iš kur atsirado pirmoji jos gyvenimo aistra – meilė maistui, Eglė prisiminė pyragus pradėjusis kepti jau nuo penktos klasės.
„Esu baigusi maisto pramonės inžinieriaus-mechaniko specialybę. Esu ir pramoniniu būdu gaminusi maistą. Kulinarijos subtilybių mokiausi ir Danijoje, ir Vokietijoje, tad drąsiai galiu sakyti, kad maisto gaminimas yra ne tik mano aistra – tai mano prigimtinė duotybė. Aš nepavargstu ruošdama maistą. Jį gamindama aš medituoju. Bet žinote, vienas dalykas yra maitinti draugus, o visai kas kita iš to daryti verslą…“ – nusikvatojo Eglė, iki šiol „Pilies uosto“ pagrindinį stuburą – technologinį patiekalų skonį – laikanti pati.
Ir restobaro pavadinimas, ir jo vieta tarsi savaime įpareigoja labiau orientuotis į jūrinius patiekalus. Visgi „Pilies uosto“ komanda suvokia, kad be mėsos ir bulvinių patiekalų joks lietuviškas restoranas neišgyventų.
„Taip jau yra, kad daugeliui lietuvių kiaulienos sprandinė vis dar yra geriausia žuvis, – šypteli Eglė, – bet tikrai turime ir tokių žuvies patiekalų, dėl kurių klientai į “Pilies uostą„ specialiai atvyksta ir iš kitų miestų.“Keletu jų receptų ji dalijasi ir su žurnalo „Vakarai“ skaitytojais.
„Labai noriu tikėti, kad pavasaris visiems mums atneš naują viltį ir mes galėsime džiuginti savo lankytojus naujais pasiūlymais, toliau rengti šventes ir sykiu švęsti gyvenimą“, – viliasi Eglė.
„Canape”
Vieno kąsnio užkandis, o kitaip „canape” (kanape), yra kilęs iš Prancūzijos. Tai mažas, dekoruotas, telpantis tarp dviejų pirštų sumuštinukas. Paprastai gaminamas ant mažo gabalėlio duonos, duoniuko ar krekerio patiekiant įvairiausių produktų derinius.
Juos pasigaminti nėra sudėtinga.
Pasiruoškite duoniukus, duonos krepšelius. Jei jų neturite, galite naudoti krekerius.
Įdaro bazei tinka „Philadelphia”, fetos ar maskarponės sūris. Pasirinkdami proporcijas atsižvelkite į tai, kokio skonio dominavimo norite. Norite rūgštesnio – dėkite daugiau fetos sūrio, norite neutralesnio skonio – naudokite daugiau „Philadelpia”, o jei norite gauti riebesnį, salstelėjusį poskonį – dėkite daugiau maskarponės.
O toliau jūsų fantazijos reikalas.
Mes siūlome paruošti tokius „Canape”:
„Canape” su fetos kremu, karamelizuotais burokėliais, ožkos sūriu ir kelmučiais.
„Canape” su maskarponės-citrinų kremu, lašiša ir ikrais.
„Canape” su „Philadelphia” sūrio kremu, Parmos kumpiu ir karamelizuotais svogūnais.
„Canape” su „Philadelphia”-maskarponės kremu, ančių kepenėlėmis ir rūkytų slyvų džemu.
„Canape” su „Philadelphia” sūrio-žaliosios citrinos kremu ir upėtakio ikrais.
Prancūziškai paruoštas sterkas
Ingredientai
250-300 g sterko filė,
300 g sezoninių šviežių daržovių,
mažų bulvyčių arba ryžių (kas kaip mėgsta),
šviežio rozmarino šakelė,
6 česnako skiltelės,
100 g sviesto,
50 g alyvuogių aliejaus,
balto sauso vyno (Gero! Nuo to labai priklauso skonis),
30 g miltų,
žiupsnelis druskos,
žiupsnelis pipirų,
citrinos,
citrinos žievelės (tik be baltos dalies, nes bus kartu)
Pirmiausia pasiruošiame daržoves. Susipjaustome, ką mėgstame. Paprastai naudojame pomidorus, papriką, raudonąjį svogūną, pievagrybius.
Grilio keptuvėje sausai apkepame daržoves. Jei patiekale naudojamos bulvytės, jas prieš tai išverdame pasūdytame vandenyje.
Apkeptas daržoves ir išvirtas bulvytes sudedame į dubenį. Pabarstome druska ir pipirais, užpilame alyvuogių aliejaus, išspaudžiame vieną česnako skiltelę. Galima užberti prieskoninių žolelių.
Pasiruošiame kepimo skardelę, išklojame pergamentiniu popieriumi. Sudedame pamarinuotas daržoves ir pašauname į orkaitę 15-20 min. 185 laipsn. Celsijaus temperatūroje.
Jei naudojate ryžius, juos reikia gerai nuplauti šaltu vandeniu, kol vanduo taps skaidrus, ir išvirti vištienos sutinyje arba kokosų piene su imbiero juostelėmis. Viskas priklauso nuo to, kokią nuotaiką norite suteikti patiekalui.
Žuvį pabarstome druska ir pipirais, užpilame truputį citrinos sulčių ir užberiame nutarkuotos žievelės. Paliekame 10 min. pasimarinuoti. Tada lengvai apvoliojame miltuose, po to gerai nupurtome. Miltai reikalingi tik tam, kad žuvis maksimaliai būtų sausa.
Keptuvėje storu padu įkaitiname alyvuogių aliejų, įdedame sterką žemyn odele ir kepame, kol gražiai apskrus iki aukso spalvos. Tada atsargiai, kad filė nesubyrėtų, apverčiame žuvį keptuvėje. Įdedame sviestą, rozmarino šakelę, česnako skilteles. Kepame, kol česnakai pagelsta, o rozmarinas tampa traškus (kepto rozmarino neišmetame, jis labai skanus). Pilame vyną, nugariname.
Serviruojame kartu su garnyru.
Vitos JUREVIČIENĖS ir asmeninio albumo nuotr.
