„Kiekviena Europos šalis kovoja dėl savo žuvų išteklių ir taip lengvai neatiduoda, o Lietuva žada savanoriškai įtaką ir iniciatyvą perleisti Rusijos Federacijai“, – sako S. Jakubauskienė.
Kaip žvejai, smulkiojo verslo atstovai, bandys išgyventi šiuos itin sunkius metus, kai šalies, kaip ir viso pasaulio, ekonomika patiria vieną smūgį po kito?
Šiomis dienomis, kai visi vertina infliaciją ir kt., mes gyvename visai kitais rūpesčiais. Mums šiuo metu ne šalies, Europos, pasaulio ekonomika galvoje, nes žuvininkystės srityje turime pačią didžiausią problemą. Seimas šiuo metu sprendžia, ar uždrausti verslinę žvejybą Kuršių mariose, rengiamos Žuvininkystės įstatymo pataisos. Tai mūsų visos pajėgos dabar nukreiptos į paties verslo išsaugojimą. Ar mes galime galvoti apie tai, kaip mūsų smulkusis verslas egzistuos tokiomis sąlygomis, jeigu apskritai norima jį uždrausti?
Turėdami daugelio praeivių žuvų rūšių (stintų, žiobrių, perpelių, lašišinių žuvų) koridorių ruošiamės juo praleisti žuvis šaliai agresorei, pradėjusiai karą Ukrainoje. Ar tai teisinga? Nei Čiudo ežere estai, nei Aistmarėse lenkai, kartu žvejojantys su rusais, nedovanoja jiems savo žvejybos galimybių.
Žinoma, Lietuva neliks be šviežių žuvų. Nors jos dar labiau pabrangs, atsiveš iš latvių, lenkų.
Turite vilties išsaugoti savo verslą?
Kadangi Kuršių marios yra priskirtos vidaus vandenims, mūsų likimą sprendžia Lietuvos politikai. O dėl priekrantės žvejybos tenka laikytis Europos Sąjungos reglamentų, tad ką nors pakeisti būtų sudėtingiau, net jeigu ir norėtų mūsų politikai.
Kovojame savo kovą, bandome paaiškinti savo politikams, kad nebus jokios aplinkosauginės naudos, nes mūsų šalies žvejai Kuršių mariose žvejoja kartu su Rusijos žvejais, o Lietuvai priklausanti teritorija sudaro tik apie ketvirtadalį. Kas iš to, kad vienoje, t. y. Lietuvos, dalyje žvejyba bus uždrausta, o didelėje Rusijos dalyje – ne?
Esant dabartinei politinei situacijai, Rusija, apsirūpindama maisto produktais, gali net suintensyvinti verslinę žvejybą. Apsirūpinimas maistu šiuo laikotarpiu yra ypač svarbus visoms šalims. Bandome tai įrodinėti, kai klausimas svarstomas Seimo komitetuose, bet valdantieji užsibrėžę siekti to tikslo, kurį įsirašė į savo programą prieš rinkimus, ir net esanti sudėtinga politinė situacija jų sprendimams įtakos nedaro.
Žinoma, yra Seimo narių, kurie mums pritaria ir mano, kad toks sprendimas nepamatuotas.
Žvejybos verslui nuolatos griežtinamos taisyklės. Mes nuo 2010 metų turime tas pačias žvejybos kvotas ir tokius pačius pajėgumus, o žvejų mėgėjų gerokai pagausėjo.
Ar nežadama mokėti kompensacijų už verslo uždraudimą?
Žada mokėti kompensacijas, siūlo visokių dalykų. Kalbama apie tai, kad net paprastiems darbuotojams, kurie dirbo įmonėje dvejus metus, reikėtų numatyti kompensacijas. Bet mūsų darbai sezoniniai. Labai mažai turime tokių, kuriuos išlaikome visus metus.
Kol kas esame maitinami politiniais pažadais, nes į įstatymo projektą šie pažadai dar nėra nugulę.
Kokios žvejų nuotaikos?
Liūdna. Mes įgyvendiname projektus, esame įsigiję įrenginius, pritaikytą transportą, nes tikėjomės žvejoti, plėsti žuvų asortimentą. Buvusi valdžia skatino tvarią žvejybą ir gamybą. Gaila žvejų, kurių likimai sugriauti, juk žvejyba kai kurių šišioniškių žmonių gyvenimo būdas, todėl jokie siūlomi kiti verslai jiems nepriimtini. Vietoje planuoto progreso regresuojame.
Pasigirsta vieši patarimai žvejams užsiimti turizmu ar kitu verslu, bet kažkodėl žvejams mėgėjams nesiūloma keisti šį hobį, pavyzdžiui, pradėti žaisti tenisą ar pan.
Žinoma, kad dabar yra didelis susipriešinimas su žvejų mėgėjų bendruomene, kurią sudaro keli šimtai tūkstančių, o mūsų žvejų nėra net kelių šimtų.
Regionuose atskirtis didėja, darbo vietas ir taip sunku sukurti, o jeigu neteksime ir žvejybos, bus blogai ne tik žvejams, bet ir su žvejyba susijusiems verslams.
Kada paaiškės jūsų likimas, kiek dar gyvensite nežinioje?
Klausimo svarstymas turi persikelti į Seimo Kaimo reikalų ir Aplinkos apsaugos komitetus. Turėtų paaiškėti, ar paliks kažkiek verslinės žvejybos šiek tiek sumažinę, ar visiškai uždraus, ar sukurs tokias sąlygas, kad žvejai patys atsisakys šio verslo.
Daugiausia vilčių dedame į Kaimo reikalų komitetą, kuris labiausiai atsakingas už šią verslo šaką. Esame politikų raizgalynėse, tokia padėtis neduoda jokios naudos niekam. Žvejai negali planuoti veiklos plėtros, mes neturėsime trumpųjų maisto grandinių, nors Vyriausybė įsirašė tokį siekį programoje ir žvejai ruošėsi tam žingsniui. Mes nekuriame ateities, o tai reiškia, kad greitai galime likti be šviežių gėlavandenių žuvų.
Ar iš tikrųjų situacija tokia, kad žvejai verslininkai išgaudė visas žuvis?
Sakoma, kad Kuršių mariose neliko sterkų, todėl reikia uždrausti žvejybą. Bet dėl to tikrai ne mūsų verslininkai kalti. Mes trisdešimt metų žvejojame. Daugiausia sugauname karšių, kuojų, o jų ištekliai yra geri. Sterkų sugavimo limitas kasmet nustatomas kartu su Rusija, mes niekada jo neviršijome. Žvejų mėgėjų taikiklyje – sterkai ir ešeriai.
Vokietijoje žvejams mėgėjams reikia kursus lankyti, kad galėtų žvejoti, o pas mus parduotuvėje nusipirkęs bilietuką jau esi žvejys. Ten kiekvienas žvejys pildo žurnalą, o pas mus iki šiol žvejai mėgėjai neturi jokios statistikos, jokių ataskaitų, nors kalbame apie tai seniai. Apklausos rodo, kad žvejai mėgėjai Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje sužvejoja netgi daugiau negu verslininkai.
Kad ir kaip kalbėtume ir ginčytumesi su žvejais mėgėjais, manau, kad pirmiausia visi turime įsiklausyti į mokslininkų, kurie kasmet tiria Kuršių marių žuvų išteklius, nuomonę. Jie sako dėl išteklių nematantys problemos. Anot jų, reguliuoti visada galima, bet jie niekada nesiūlė uždrausti verslinę žvejybą.
Tai kodėl nebeliko sterkų?
Poveikį daro kiti aplinkos veiksniai: padidėjęs druskingo vandens įtekėjimas į Kuršių marias, vandens tarša, kormoranai, užseklėjusios upių žiotys.
Kalbant apie upes, vienintelės Atmatos žiotys yra reikiamo gylio ir tinkamos žuvims migruoti. O visų kitų mūsų upių: Skirvytės, Skatulės, Vytinės, Pakalnės, Šakutės ir kt. žiotys yra nusekusios iki pusės metro ir mažiau, kai kurie intakai tiesiog užseko.
Neįplaukia žuvys į nerštavietes, ir tai yra didžiausia problema.
Paskutinis smūgis buvo suduotas 2015-aisiais. Kadangi buvo tiesiamas dujotiekis, kuriuo gamtinės dujos iš SGD terminalo Klaipėdoje tiekiamos į Lietuvos gamtinių dujų perdavimo sistemą, dėl jo buvo pagilintas dugnas ties Kiaulės Nugara nuo 4 metrų iki 17. Tuomet giliausioje Kuršių marių vietoje, farvateryje, sustiprėjo srovė ir juo žuvys traukia tiesiai į Rusiją, o mūsų valstybės institucijos vis tikisi, kad nieko nedarant žuvys pradės migruoti į mūsų intakus.
Dar iki tų metų stintų Nemuno žemupio upėse sužvejodavome vidutiniškai iki 150 tonų, o šiemet Skirvytėje sugavome 2,7 tonos, pernai – 2 tonas. Nemigruoja stintos, reiškia neįeina ir kitos žuvys, nėra gylio, nėra srovės. O juk sterkai neršia tik upėse, Kuršių mariose – ne.
Kadangi upių teritorijos yra rezervatai, saugomos teritorijos, tad niekas nenori nieko imtis. Politikai negirdi, kad iš daugelio intakų mes turime vieną upę, kuria žuvys migruoja neršti. Jeigu nesukuriame joms sąlygų neršti, ko galima tikėtis? Sovietmečiu pagrindinių upių žiotyse visada būdavo atstatomas gylis, o dabar jau daugybę metų tai nėra daroma. Vienintelėje Pakalnės upės vagoje buvo pasistūmėję darbai, bet jie atšaukti, nes iš Šilutės rajono savivaldybės pareikalauta dar vieno poveikio aplinkai vertinimo (PAV).
SGD terminalo PAV buvo sakoma, kad sūrus vanduo gali pakenkti kuojų nerštavietėms. Šio poveikio dar nepajutome. Tačiau po gilinimo darbų atsitiko taip, kad mūsų pusėje upių žiotys pasidarė dar seklesnės.
Beje, mokslininkai jau įrodė, kad esant šiaurės vakarų vėjui druskingas vanduo išstumia žuvis į Kaliningrado pusę.
Ar jos grįžta atgal? Sumažėjus sūrainiui, jos sugrįžta, jeigu jų nesužvejoja Rusijos žvejai.
Kokios dar problemos kamuoja Kuršių marių žvejus?
Dalis kormoranų, atskilusių nuo Juodkrantės kolonijos, įsikūrė Rusnės saloje. Anksčiau nauja kolonija buvo susitelkusi vienoje vietoje, suskaičiuota daugiau kaip 2 tūkst. šeimų. Tačiau toje vietoje buvo iškirsti medžiai ir kormoranai pasklido po visas salytes. Dabar jų nesuskaičiuosi, nesukontroliuosi, bendra kormoranų populiacija pagausėjo daugiau nei dešimt kartų.
Ar kormoranai daug sulesa žuvų?
Taip. Buvo parengta studija, kuri atskleidė, kad vien Juodkrantės kolonija Kuršių mariose sulesa kasmet daugiau kaip 600 tonų ir Rusnėje apie 200 tonų. Galite įsivaizduoti, kai žvejai pagauna 1 000 tonų, kiek sulesa paukščiai.
Ar turite kokį nors kontaktą su Rusijos žvejais?
Turime. Kasmet rudenį Lietuvos ir Rusijos darbo grupės organizuoja sesijas, jose dalyvauja ir žvejų verslininkų atstovai. Jų metu pristatomi moksliniai darbai, tarpusavyje pasidalinami kelių žuvų rūšių – karšių, sterkų ir stintų limitai. Be abejo, jeigu mes nebežvejosime, Rusija galės pasididinti žuvų limitus ir pasiimti mūsų dalį.
Ar jūs pati įsivaizduojate savo kraštą be žvejų?
Šitam kraštui kulinarinis paveldas yra labai svarbus. Neįsivaizduoju, kad pamarys gali būti be žvejo, be tinklo, be valtelės. Bus butaforinės, nieko nereiškiančios teritorijos. Atvyksta žmonės iš Vilniaus, iš visos Lietuvos, važiuoja į Rusnę, kitur, ieško rūkyklėlės, nori paplaukioti, nusipirkti žuvies paskanauti.
Užsieniečiai neištaria mūsų karšio pavadinimo, tad prašo „K… k…k…“ Kaip mes gyvensime be tos „K“, nežinau. Mes, šio krašto žmonės, esame pripratę prie Kuršių mariose sužvejojamų žuvų, labai mėgstame jas, mūsų nebaugina viena kita ašakėlė. Žvejai juokauja, kad Klaipėdos regione didžiausi žuvies smaguriautojai ir daugiausia vartotojų. Pasakojo kartą vežę toliau į Lietuvos miestelius parduoti stintas, nelabai sekėsi, grįždami užvažiavo į Klaipėdą, tuojau viską pardavė.
Kol senosios kultūros paveldas pamario krašte nėra užmirštas, žvejybą labai svarbu išsaugoti ir propaguoti, todėl norime tikėti, kad Seimo nariai nesužlugdys 500 metų gyvavusio žvejybos amato.
Informacija
Lietuvininkų etninė grupė susiformavo XVI a., nuo XX a. paplito Mažosios Lietuvos pavadinimas. Šiuo metu lietuvininkų mūsų krašte nebeliko nė šimto, o šia kalba kalbančiųjų – tik keletas, bet žvejų lietuvininkų perduotu amatu šio krašto gyventojai užsiima iki šiol. Versline žvejyba Kuršių mariose užsiima apie 150 žvejų. Asociacija „Lampetra“ vienija 39 mažas įmonėles. Tai Kintuose, Rusnėje, Juodkrantėje, Preiloje, Nidoje, Šilutėje įsikūrusios įmonės. Tarp jų yra ir viena Klaipėdos įmonė. Jų sugautos žuvys atkeliauja ir į uostamiestį, ir į Palangą. Dvylika Neringos įmonių žvejoja ir Baltijos jūros priekrantėje.
Redakcijos archyvo nuotr.
