Anykštėnas Juozas Ratautas prisiminė 50 metų senumo įvykius, kuriuose jam teko dalyvauti,kai Kaune susidegino Romas Kalanta. Savo prisiminimuose J.Ratautas išdėstė, kaip matė besimėtančias milicininkų kepures, o studentai rodė vienas kitam „bananų“ žymes. Publikuojame J.Ratauto prisiminimus.
Artėjant Romo Kalantos susideginimo 50 – mečiui pravartu prisiminti šią gerokai primirštą, bet svarbią istorinę sukaktį. Man savo akimis teko matyti ir savo esybe patirti įvykius, kurie sunkiai įsivaizduojami tuometiniame sovietiniame pasaulyje.Apie tai, kad Kauno muzikinio teatro sodelyje kažkas susidegino sužinojau paskaitų metu besimokant Akademijos antrame kurse. Pradžioje tai žiniai neteikėme reikšmės ir tik vėliau, pasirodžius daugiau informacijos apie Romo Kalantos tragišką mirtį, pradėjome suprasti šios akcijos prasmę. Pirmomis dienomis kažko reikšmingo nevyko, išskyrus tai, kad susideginimo vietą saugojo milicininkai, o kažkokiu būdu vis tik atsiradusios gėlės tuoj pat dingdavo.
Viskas prasidėjo Romo Kalantos laidojimo dieną, kuomet saugumiečiai karstą su palaikais išsivežė anksčiau, nei buvo skelbta. Velionį atėję palydėti kauniečiai ir radę tuščius namus, būriais pasipylė į Laisvės alėją. O čia prasidėjo audringi protestai prieš valdžią ir įvykiai, kurie sudrebino „darnią“ sovietinę sistemą. Sėdome į 18-tą autobusą ir lėkėme savo akimis pamatyti. Mačiau, kaip „bananais“ buvo vaikomi ir mušami susirinkusieji, kaip žmonės vertė milicijos mašinas ir, iškėlę kumščius, skandavo „ Laisvės, laisvės…“, kaip gatvėje mėtėsi milicininkų kepurės ir kaip iš balkonų ant kareivių galvų krito gėlių vazonai. Antrą po laidotuvių dieną Laisvės alėją jau supo vidaus tarnybos kareiviai raudonais antpečiais su BB raidėmis. Už parankių susikabinę, jie stūmė žmones nuo Soboro link senamiesčio, o iš ten milicija vaikė su „bananais“. Kartu su visais teko ir man bėgti nuo milicininkų ir kareivių. Vakarais bendrabutis ūžė tarsi bičių avilys – vieni pasakojo ką matė, kiti rodė „bananų“ žymes ant nugaros ar sėdmenų…
Šis 1972 metų įvykis, kuomet susidegino jaunuolis, palikęs raštelį („Dėl mano mirties kalta santvarka“), sovietmečiu gyvenusiems žmonėms buvo nepaprastai drąsus, o mums, 20- mečiams studenčiokams, įpratusiems prie sovietinės kasdienybės ir nemačiusiems pasaulio bei įnykusiems į mokslus, tos kelios gegužės dienos darė didelį poveikį mąstyme. Tragiška jauno žmogaus mirtis blaivė protą ir skatino domėtis istorija, kovomis už laisvę. Galbūt, tos dienos buvo Sąjūdžio pradžia, o šių dienų Ukrainos laisvė yra mūsų laisvė.
Juozas Ratautas
Šaltinis: Nyksciai
