Bet kai kurie iš mūsų negali pasveikti bendraudami su savo motina.
Atsiribojimas nuo šeimos nario, ypač nuo motinos, vis dar laikomas tabu. Kartais pakanka nusistatyti santykiuose didesnę distanciją arba atsiriboti laikinai. O kai kuriais atvejais atsiribojama ir visam laikui. Norint taip pasielgti, tenka sukaupti visas savo jėgas ir stiprybę.
Dėl ko priimamas toks sprendimas?
Yra nemažai priežasčių, dėl kurių žmonės priima tokį sprendimą. Bet visais atvejais esmė ta pati – tai suvokimas, kad disfunkcinis jūsų motinos elgesys kainuoja jums emocinę pusiausvyrą, tad jums jau nebepakeliama mokėti tokią didelę kainą.
Tikiu, kad toks sprendimas nepriimamas lengvabūdiškai ar bravūriškai. Dažniausiai apsisprendžiama po ilgus metus trunkančių pastangų visgi išsaugoti santykius ir pakylėti juos į aukštesnį lygmenį. Bet kažkurią akimirką kaina tampa pernelyg didelė ir jums tenka priimti sprendimą.
Tai gali būti pats sudėtingiausias poelgis jūsų gyvenime. Ir sykiu jis reiškia išsilaisvinimą.
Šeima – tai sudėtinga sistema. Kai kas nors nustoja joje atlikti įprastą vaidmenį, sistemą ištinka savotiškas chaosas. Konfliktas gali virsti visos sistemos transformacija arba perėjimu į aukštesnį lygmenį, jeigu šeimos nariai būna pasirengę augti bei keistis. Tačiau, deja, kartais pasirengimas augti bei imtis pokyčių sulaukia kitų šeimos narių pasipriešinimo. Tokiu atveju žmogui, norinčiam tobulėti, lieka tik toks pasirinkimas: likti toksiškoje ir disfunkcinėje aplinkoje arba palikti nesveiką šeimą. Nutraukti santykius paprastai nusprendžiama, kai tampa akivaizdu, kad pasveikti šeimos sistemoje nebeįmanoma.
Dukra dažnai atlieka tarpininkės, atpirkimo ožio, paslapčių saugotojos arba globėjos vaidmenį. Bręsdama ji gali norėti atsisakyti tokio vaidmens šeimoje (tapdama stipresnė ir formuodama savo asmenines ribas, nebenorėdama kęsti tokio elgesio su savimi), ir toks jos sprendimas neišvengiamai paskatins permainas. Be to, chaosas, kuris gali kilti tokiu atveju, tik parodo, kiek disfunkciška yra aplinka toje šeimoje.
Jeigu šeimos nariai stabilūs ir sąlygiškai sveiki, tokia šeima gali pasiekti pusiausvyrą nepatirdama ypatingo chaoso. Bet jeigu šeimos nariai patys traumuoti ir sužaloti, dukros siekis išsilaisvinti gali būti sutiktas kaip rimta grėsmė tos šeimos sistemai. Tokiu atveju chaosas gali smarkiai destabilizuoti situaciją.
Nesąmoningos pastangos išlaikyti pusiausvyrą ir priešintis pokyčiams gali virsti dukros užsipuolimu. Gan tipiška ir pavojinga reakcija gali būti sprendimas „patologizuoti“ dukrą. Tokiu atveju konflikto priežastimi paskelbiama kokia nors tariama dukros patologija.
Paskelbiamas maždaug toks ultimatumas: Tavo negebėjimas tęsti žaidimą nusistovėjusioje šeimos sistemoje ir atlikti savo vaidmenį rodo, kad tau kažkas negerai. Toks žeminantis ultimatumas iš esmės reiškia motinos arba kito šeimos nario negebėjimą sąžiningai apmąstyti savo elgesį ir prisiimti atsakomybę. Gali būti bendrai svarstomas dukros mentalinis lygis, jos seksualinis aktyvumas, jos praeities klaidos, viskas apie ją gali būti atvirai išnarstyta, apeinant motinos vaidmenį konflikte.
Tiesiog stebėtina, kaip aršiai žmonės priešinasi reikalui pažvelgti į savo pačių vidų ir ko jie gali imtis, kad tik įsikibtų į neigimą, įskaitant net savo vaiko pažeminimą. Tai iš tiesų nesąmoningos pastangos priešintis permainoms projektuojant konfliktą į tą asmenį, kuris inicijuoja šeimos transformaciją.
Bet verta suvokti, jog taip nutinka, kai žmonės nenori atsižvelgti į savo vidinę būseną ir susiduria su savo pačių skausmu įvykus katalizuojančiam įvykiui. Pavyzdžiui, toks katalizatorius gali būti daug metų palaikiusi šeimoje pusiausvyrą moteris, kuri pranoksta šeimoje nusistovėjusią dinamiką.
Mes negalime išgelbėti savo motinų. Mes negalime išgelbėti savo šeimos. Mes galime išgelbėti tik save.
Jums nereikia jūsų motinos (arba kito šeimos nario) supratimo, kad išsigydytumėte savo žaizdas.
Suvokimas, kad motina (arba šeima) tiesiog nesugeba arba nenori jūsų suprasti, gali sudaužyti jums širdį. Nesvarbu, kiek kartų jūs mėginate išaiškinti savo ketinimus ir troškimus, – to niekas negirdi. Jūs tarsi kalbatės skirtingomis kalbomis. Jie tiesiog gali nesąmoningai užsiblokuoti, kad tik nesuprastų jūsų, nes tai kelia grėsmę jų nusistovėjusiems įsitikinimams bei vertybėms.
Supratimas gali tapti seisminiu įvykiu pačiame pamate, ant kurio stovi jų pasaulėžiūra ir tapatybė. Tai skaudu suvokti, bet tai padeda įgyti stiprybės. Tampa aišku, kad jums tenka pasitenkinti tuo, jog suvokiate pati save. Svarbiausiu dalyku tampa jūsų pačios nuomonė apie save. Jūs suvokiate, kad jums gali būti viskas gerai net tada, kai kiti jūsų nesupranta.
Po to, kai jūs atsiribojate, jūsų gyvenimas gali pagerėti visomis prasmėmis. Aš matydavau, kaip išnyksta chroniškos ligos, neurotiškos baimės, kamavusios ilgus metus. Kartais būna net sudėtinga pripažinti ir priimti faktą, kad jūsų gyvenimas labai pagerėjo. Kiekvienas naujas laiptelis į sėkmę, artumą, džiaugsmą ir laisvę primena jums, kad jūsų šeima negali visu tuo pasidžiaugti sykiu su jumis. Būtent tokiomis akimirkomis galime susigraudinti ir jausti kartėlį. Bet nieko nereikia daryti, tik išgyventi užplūstantį kartėlį ir leisti sau judėti toliau.
Išgyvenamas liūdesys anaiptol nereiškia, kad jūs padarėte neteisingą pasirinkimą. Iš tiesų tai sveikumo bei sveikimo požymis.
Stiprinkite savo pasaulėžiūrą, kuri paskatino jus ir suteikė jėgų pasitraukti iš toksiškos aplinkos. Antraip ta aplinka gali jus įtraukti atgal manipuliuodama kaltės bei gėdos jausmu. Taip pat svarbu gauti palaikymą ir suteikti sau laiko bei erdvės padirbėti su savo emocijomis. Pasinaudokite galimybe pradėti visiškai naują savo gyvenimo etapą.
Atsiribojimas – tai startinė pozicija įgyti daugiau jėgų.
Gali būti, kad jūs suvoksite labai svarbų dalyką: jūs galite išgyventi net tada, kai jūsų motina jus atstumia. Retas žmogus tai suvokia. O toks atradimas gali pakylėti jus į naują lygmenį, suteikti dar daugiau vidinės laisvės bei ryžto, inicijuoti tikrą kvantinį šuolį jūsų gyvenime. Tai gali suteikti jūsų asmenybei vientisumo, kuris paveiks visas jūsų gyvenimo sritis. Tai pakurstys teisybės ugnį, kuri visuomet ruseno jūsų širdyje, bet tik dabar gali įsižiebti visu stiprumu.
Liūdesys, daug liūdesio atves jus… į LAISVĘ.
Liūdesys gali apimti kiekvieną kartą, kai pereinate į naują, aukštesnį savo gyvenimo etapą, į kurį niekada nebuvo įžengusi jūsų motina (ar šeima). Tai gali būti siaubingas liūdesys, kone gimininis arba prigimtinis sielvartas, nes jūs žengiate pirmyn be jų. Bet laikui bėgant viskas pasidarys paprasčiau. Aš manau, kad kuo mes labiau mylėdami leidžiame sau sielvartauti, tuo daugiau mūsų gyvenime atsiranda stebuklų, grožio ir džiaugsmo.
Sielvartas turi tam tikrą sakralinę gelmę, kuri atsiveria kartu su šiuo pasirinkimu. Jis gali atverti mums galimybę susisieti su savo esme ir realizuoti ją. Reikia atrasti naują šios netekties prasmę ir pasinaudoti ja tobulinant savo gyvenimą. Tai raktas į ilgalaikį sveikimą bei dvasinę sveikatą.
Jūsų asmenybės vientisumas tampa tvirtu ramsčiu visam likusiam gyvenimui.
Jums nereikia tapti vargšu, kad padėtumėte sunkiai gyvenantiems žmonėms, arba susirgti, kad ligoniai pasveiktų. Jūs galite padėti tik turėdami galios poziciją. Аbraomas
Visiškai normalu atsiriboti nuo toksiškų žmonių, taip pat ir nuo žalojančių jus giminaičių.
Gimininių traumų gydymas – tai vienišųjų kelias. Bet naujoje jūsų sukurtoje erdvėje užsimegs ir naujų ryšių. Prisirišimo poreikis – didžiausias mūsų žmogiškos prigimties troškimas. Susidurti akis į akį su atstūmimu reiškia pažvelgti į akis savo giluminiams skausmui, žmogiškumui, ir pareikšti, jog jūsų gyvenimas yra vertingas. Mūsų didžiausia baimė – likti vieniems. Bet vienatvė, kurios mes taip bijome, jau įsimetė į mūsų giminės piktžaizdes. Aš esu čia, kad pasakyčiau jums, jog jūs ne vieni, kad laikui bėgant atsiras jums dvasiškai artimų žmonių, kurie sugebės suvokti ir įvertinti jus.
Atstumtosios dukterys – dvasiniai karžygiai.
Pasaulyje, kuriame iš moterų tikimasi tylėjimo bei nuolankumo, rūpinimosi kitais, kuriame nekalbama apie tamsiąsias motinystės puses, atstūmimo patirtis gali inicijuoti perėjimą į naują sąmoningumo lygmenį, kuris prieinamas toli gražu ne visiems. Erdvė išvaloma tam, kad jūs galėtumėte suspindėti visu grožiu. Ką jūs darysite su ta šviesa, kuris spindi jumyse?
Atstumtosios dukterys suranda viena kitą ir kuria naują motinystės sampratą; jų autentiškumas palaiko vis augantį bendrą jų sąmoningumą. Aš stebėjau tokių moterų, kurioms teko nueiti šį sudėtingą kelią, draugystę. Jų daugiau, nei daugelis gali įsivaizduoti. Jūs ne vienos!
Turite daryti tai, kas yra teisinga jums. Pasitikėkite savimi!
Atsiribojimas anaiptol nereiškia, kad jūs nemylite savo šeimos. Jis nereiškia, jog nejaučiate dėkingumo už visą gėrį, kurį jie jums suteikė. Jis tiesiog reiškia, jog jums reikia erdvės, kad galėtumėte gyventi savo gyvenimą taip, kaip norite. Moterys, kurios atsisakė bendrauti su savo disfunkciškomis motinomis, nutraukia santykius, nes tai vienintelis būdas pasakyti: Mama, tu atsakinga už savo gyvenimą, o aš – už savo. Aš atsisakau būti auka ant tavo kančios aukuro. Atsisakau žūti tavo kare. Net jeigu tu neįstengsi suprasti manęs, aš privalau eiti savu keliu. Aš turiu pasirinkti gyvenimą.
Motinos padarytų traumų gydymas – tai iniciacija į jūsų moteriškumą.
Patriarchalinė kultūra palaiko disfunkcinius motinų bei dukterų santykius. Mūsų kultūroje nėra ritualo, kuriuo būtų įteisinamas suaugusio žmogaus atsiskyrimas nuo motinos ir inicijuojamas savarankiškas gyvenimas. (Vyrams tokio ritualo taip pat nėra.)
Motinos padarytos traumos gydymas – tai būtinos iniciacijos procesas, nesvarbu, ar jūs tebebendraujate su savo motina, ar ne. Aš svajoju, kad ateis tokie laikai, kai motinų daromos traumos taps retenybe, dauguma moterų atsiribos nuo patriarchalinių prietarų apie tariamą nevisavertiškumą, tuomet ir motinos, ir dukterys pajus galimybę atsiskleisti kaip asmenybės, likdamos artimos širdyje, bet būdamos laisvomis ir atskiromis individualybėmis. Dukters individualybė daugiau nebeatrodys motinai grėsmė, nes ji mokės gerbti save pačią ir savo vaiką.
Gydydami motinos padarytą traumą, mes kuriame naują pasaulį sau, ateities moterims ir visai planetai.
