LAJM prisidėti prie ekspedicijos pakvietė Vilhelmo kanalo draugija, besirūpinanti juo kaip istoriniu mūsų krašto paveldu.
Dešimt LAJM studentų su dėstytoju V. Pašinsku priešakyje įveikė 10 kilometrų maršrutą vandens keliu Dreverna-Lankupiai per maždaug 2,5-3 valandas. Pabuvę Lankupiuose grįžo atgal.
Jie irklavo jalą (valtis DZ) „Junga LAJM“, kuris mokyklai buvo pastatytas Lenkijoje 2019 metais.
Pasak dėstytojo V. Pašinsko, Lietuvoje dėl biurokratinių kliūčių šio laivelio iki šiol niekaip nepavyksta įregistruoti.
Studentams gera praktika
„Dėstytojas ir studentai liko patenkinti. Išgirdo įmonių pasakojimų apie Vilhelmo kanalą. Džiugu, kad mūsų studentai irklavo sklandžiai ir pasirodė labai gerai. Ir tai jiems pavyko neatsitiktinai. Nuo pernai rugsėjo jie jau ir irklavo, ir buriavo uosto akvatorijoje ir Kuršių mariose. Mes stengiamės išnaudoti kiekvieną galimybę, kad mūsų studentai galėtų įgyti praktinių įgūdžių. Nuo pirmo kurso pratiname juos prie jūrinių dalykų“, – „Vakarų ekspresui“ sakė LAJM direktorius Vaclavas Stankevičius.
V. Pašinskas pridūrė, kad pernai studentai plaukė šiuo laivu iš Jurbarko į Klaipėdą, o šiemet planuojama atkeliauti į uostamiestį iš Kauno.
Dėstytojo manymu, plaukimas Vilhelmo kanalu studentams buvo ir darbas, ir praktika, ir pramoga. „Kadangi studentai buvo ir anksčiau plaukę, šį kartą jiems jau nieko sakyti nereikėjo. Jau susėdo ten, kur reikia, jau patys skaičiuoja. Džiaugiesi matydamas savo darbo rezultatą. Jau galime juos išleisti į jūrą, prireikus tikrai mokės irkluoti“, – sakė V. Pašinskas.
Kanalą reikia valyti
Sakoma, kad šiandien Vilhelmo kanalas – sparčiai populiarėjanti vandens turizmo trasa ir pramoginės žvejybos vieta.
„Laivybą Vilhelmo kanalu tikrai galima vystyti. Geras kelias, man jis labai patiko, tiesiog nuostabi vienos dienos kelionė. Įsivaizduojate, mes praplaukėme keturis ar penkis sugriautus tiltus, kurie buvo pastatyti maždaug iki 1914 metų, jų likučius, ir tik vieną šiuolaikinį. Pasirodo, tuo metu rado būdų, kaip pastatyti tiltus per kanalą, o dabartiniais laikais atsirado tik vienas, ir tas sovietmečiu.
Dabar net tų esančių tiltų suremontuoti negalime. Tai mane pribloškė.
Žinoma, kanalą reikia valyti. Medžiai sugriuvę į vandenį, niekas jų netraukia lauk, bebrai darbuojasi kaip reikiant, niekas jų nevaiko”, – pasakojo dėstytojas V. Pašinskas.
Jo manymu, Lankupiuose pagilinus iki 100 metrų ruožą, kad būtų galima patekti į Minijos upę, būtų galima daryti didžiulį lanką ir organizuoti net kelių dienų kelionę.
Kanalu galima plaukioti nedideliais laivais, baidarėmis, motorinėmis valtimis. Dėstytojo manymu, tik reikėtų riboti laivelių greitį, kad nebūtų plaunami krantai.
„Mes iš marių niekur negalime plaukti, išskyrus Nemuną. Dreverna, sakyčiau, yra pagrindinis Vakarų Lietuvos vidaus vandenų kelių taškas, iš kurio mes galima plaukti į visas puses. Tai unikali vieta.
Vienintelis trūkumas būtų, ten reikia praplaukti šliuzą, o jis nėra platus, ne visi laivai gali praplaukti.
Dar vienas klausimas – kaip būtų galima įplaukti iš Klaipėdos į Vilhelmo kanalą”, – kalbėjo ekspedicijos dalyvis.
Jam apmaudu, kad mūsų vidaus vandenys dar nėra atrasti. Pasak jo, tarpukario Klaipėda turėjo apie 30 tūkstančių gyventojų ir apie 20 jachtklubų, o dabar gyventojų joje apie 150 tūkst., o jachtklubai du.
Dėstytojas, keliavęs Vokietijos vidaus vandenimis, pasakojo, kad toje šalyje kanalais plaukioja šimtai laivelių. Viename grojama akordeonu, kitame – kvartetas… Vyksta gyvenimas ant vandens. Maždaug kas dešimt kilometrų yra mažas uostelis. Kada Lietuvoje galėsime pasigrožėti panašiais vaizdais, – nežinia.
