Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų informacijos ir leidybos centre balandžio 28 d. buvo pristatyta akademijos išleista mokslo studija „Kaip laimėti partizaninį karą?“, kurios autoriai – Artur Plokšto, Andrejus Demeško ir Irmantas Grušauskas.
Leidinyje pateikiama nekonvencinių (partizaninių) karų analizė su išvadomis Lietuvai. „Vertinant šių dienų Lietuvos geopolitinę situaciją, partizaninis karas gali tapti lemiamu veiksniu išsaugant nepriklausomybę – užkertant kelią okupantų valdžios pripažinimui ir ruošiant dirvą sąjungininkų pajėgoms atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Jam būtina ruoštis taikos metu“, – sako knygos autoriai.
„Idėja parengti tokią knygą gimė neatsitiktinai. Vykstant diskusijoms apie teritorinę gynybą, iškilo klausimas, ar partizaninis karas gali būtų svarbesnis už tradicinį karą. Taip pradėjome nagrinėti nekonvencinių karų problematiką, – leidinio atsiradimo priežastis pristato Karo akademijos lektorius A. Plokšto. Pasak knygos autoriaus, ji tampa lemiamu didelių karinių konfliktų veiksniu. Tai matyti išstudijavus aštuonių XX a. antrosios pusės karų, aprašytų įvairiuose istoriniuose šaltiniuose, eigą.
Karų analizę A. Plokšto, A. Demeško ir I. Grušauskas atliko prieš porą metų, todėl leidinyje neanalizuojamas pernai pasibaigęs Afganistano karas. Taip pat tada niekas nenumatė, kad Ukrainoje vyks toks karas, kokį pasaulis mato šiomis dienomis. Tačiau ir jį nagrinėti galima pagal tuos pačius leidinyje pristatytus kriterijus. Konkrečių karų analizė parodė, kad pergalei reikia daugelio veiksnių, bet nebūtinai visų kartu.
Konvenciniai karai studijoje dažnai vadinami partizaniniais karais. „Žodį „partizaniniai“ vartojome tik todėl, kad visuomenė geriau jį supranta, – paaiškina Karo akademijos lektorius A. Plokšto. – Politikai partizanus vadina ir banditais, ir laisvės kovotojais, neformaliais ginkluotais gynėjais, ir pan. Tų reikšmių yra labai daug. Tačiau aiškiai neapibrėžiame, kas yra partizaninis karas, nes turime kalbėti apie netiesioginius jo veiksmus ir strategiją. Yra tokių situacijų, kai net neatrodo, kad vyksta karas.“
Knygoje pateiktos išvados rodo, kad nekonvencinio karo esmė – sunaikinti priešą lėtai, palaužti jo valią, kad jis pasitrauktų arba tiesiog žlugtų. Todėl ir partizanų taktika yra tokia: jie nekovoja tada, kai gali pralaimėti, ir kovą pradeda savo pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku, kai mato, kad pasieks pergalę.
„Partizanai laimi tada, kai nepralaimi. Jeigu jų nesutriuškina, jau tada jie laimi“, – patvirtina A. Plokšto.
„Kaip laimėti partizaninį karą?“ – tai mokslo studija, kurioje pirmą kartą Lietuvoje pristatyta tokia karų klasifikacija ir jų analizė padeda padaryti išvadas, kokie veiksniai lemia pergales nekonvenciniuose karuose. Jos autoriai neįvardija konkretaus skaitytojo, kam skirta ši knyga, nes ji parašyta taip, kad ją galėtų skaityti ne tik mokslininkai, bet ir kiekvienas, susidomėjęs šia problema, ir rasti sau naudingos informacijos ir patarimų – ką galima atlikti taikos metu, kad būtų pasiruošta tokiam partizaniniam karui.
