Į Anykščių architektės Daivos Gasiūnienės ištransliuotą žinią, kad „Anykščiai sąmoningai pasirinko stabtelėti“, atsiliepė anykštėnams gerai pažįstamas Vytautas Kažukauskas, kuris parašė komentarą apie „lėtą architektūrą“.
Man labai patinka “AUTENTIKA“. Tik kažkodėl niekas nelupa grindinio ir šaligatvių lentomis netiesia. Ir kai užsiautentina ant kažkokios, iš biednystės suręstos trobelės aname amžiuje, kažkaip graudu už mūsų “saugotojus“.
Mano kaime jaunimas pasitvarkyti namelį pradėjo (Šlavėnuose), prieškarinės statybos lūšnelę. Tai “regioninio parko“ prievaizdas, privertė pusmetriu pažeminti, taip sakant, priartinti prie autentikos. Kitas pavyzdys jau pačiuose Anykščiuose. Vilniaus gatvėje, šalia senos gaisrinės, stovėjo, ilgai stovėjo nenaudojamas namas, nes “autentikos“ saugotojai neleido jo rekonstruoti, idant tiktų verslui. Pagaliau rekonstrukcijai pasirašė, bet…ABSURDAS, neleido pakelti šiek tiek, kad nors nuo šaligatvio vanduo į namą netekėtų…. O juk toje vietoje upelis po gatve palaidotas ir pati gatvė pakelta geru metru “autentikos“ atžvilgiu.
Taikos gatvėje namas paliktas gatvės “apačioje“. O lėtą eigą diktuoja realijos. Pramonė silpsta, jaunimas tapinamas (nuo žodžio Tapinas) išvažinėti. Nereiktų persistengti plėtroje, bet stoviniuoti…. vargu ar tai geras sumanymas. Stovint vietoj kojos pavargsta, pusiaujas suskausta…. mintys nekokios pradeda suktis…Ir dar, tuo pačiu prisėdimu; regioninių parkų gyventojai – sistemos įkaitai. Apie kokį progresą, apie kokias perspektyvas svajoti….
Vytautas Kažukauskas
Nuotrauka iš asmeninio albumo.
Šaltinis: Nyksciai
