Šiandien per pusryčius sutikau merginą, kurią mylėjau daug metų. Ji jau turi vyrą ir laukiasi. Jai išeinant, mes pasisveikinome, o vėliau susiskambinome. Tiesą sakant, kol kalbėjome, aš verkiau taip, kaip neverkiau pastaruosius 15 metų. Ašaros riedėjo ir aš negalėjau jų sulaikyti.
Prieš 5 metus mes nusprendėme išsiskirti. Tuo metu susitikinėjome jau 4,5 metų ir visą tą laiką buvome visiškai atsidavę vienas kitam. Mes galėjome kartu praleisti 8, 12 ar ne 24 valandas, dešimtis dienų iš eilės, ir nepavargti. Mes valgėm, miegojom, vaikščiojom, sportavom, svajojom, ėjom į kiną ir žiūrėjom televizorių, ėjom į svečius, kalbėjom, žaidėm Sony Playstation, mušėmės ir visada jautėme absoliutų sąskambį ir tarpusavio supratimą. Mes buvome vienas kito atspindys. Žinoma, per penkis metus buvo ir sunkių laikotarpių, kai aš ant rankų nešiau ją į ligoninę, o ji palaikė mane mano stabiliai nesėkminguose projektuose, kai reikėdavo atleisti ir verkti, kai abejojome vienas kitu ir savimi, bet kas bebūtų, mes negalėdavome praleisti ne dienos vienas be kito. Mes buvome visiškai atsiriboję nuo pasaulio ir stebėjome įvykius iš šalies, sunkiai įsivaizdavome, kaip gyvena kiti. Ir kas kartą, kai išeidavome į žmones, nustebdavome pamatę, kad pasaulyje, pasirodo, būna tokių reiškinių, kai kažkas myli, o kitas leidžia save mylėti, kai kažkas gali būti santykiuose be meilės, tiesiog nusprendus būti kartu. Mes to nepastebėjome. Mums tiesiog apie tai pasakojo, o mes tik gūžtelėdavome pečiais. Ir kas kartą grįždami iš didelio pasaulio į savo mažą pasaulėlį, mes visiškai nuoširdžiai sakėme vienas kitam, kad mylime vienas kitą vienodai stipriai, taip, kaip negali niekas kitas. Mes tikėjome tuo ir žinojome, kad taip yra. Lygiai taip pat žinojome, kad neįmanoma priimti sprendimą būti kartu, kai būti po vieną – yra tas pats, kas nebūti visai. Neslėpsiu, mes nebuvome tobuli ir mūsų santykiai atlaikė daugybę įvairiausių žmogiškų išbandymų, bet tai nesvarbu.
Ir štai po 4,5 metų trukusių santykių mums pasirodė, kad mūsų jausmai išblėso, kad mes šiek tiek skiriamės nuo tų, kokiais turėtume būti, kad aistros nebėra ir, galbūt, mums geriau išsiskirti. Niekada nepamiršiu kokių lūkesčių mes turėjome skirdamiesi. Mums atrodė, kad plaukiame į atvirą jūrą lyg burlaiviai, galvojome, kad šis pasaulis pilnas garbingų ir reikšmingų žmonių. Žmonių, kurie mažų mažiausiai yra ne blogesni, nei mes buvome vienas kitam. Manėme, kad esame jauni, gražūs, perspektyvūs ir nesunkiai susirasime antrą pusę, nes turime iš ko rinktis.
Nuo to laiko praėjo 5 metai, ir jeigu kas nors prieš 10 ar 15 metų būtų man pasakęs, kad aš stebėsiu tokį gyvenimą, kokį stebiu dabar, niekada nebūčiau tuo patikėjęs. Šiandien aš matau, kaip gražiausios ir įdomiausios merginos, sėkmingiausi ir žavingiausi vaikinai masiškai lieka vieniši. Atsimenu, kaip mes atėjome į 1 klasę. Mūsų klasėje buvo mergaitė, kurią mylėjo visi be išimties berniukai ir kurios nekentė visos mergaitės. Jeigu tuo metu man kas nors būtų pasakęs, kad šiandien ji bus tokia pat graži, bet išsiskyrusi ir vieniša, pagalvočiau, kad tai pokštas. Lygiai taip pat nebūčiau patikėjęs ir tuo, kad mergaitė, kurią aš ir dar tuzinas berniukų buvome įsimylėję 8 ir 9 klasėje, būdama 25 metų bus vieniša ir labai graži mama, kaip ir kita, graži ir neįtikėtinai gera artima mano draugė, kurią sutikus, iš laimės man užgniaužia kvapą (kaip ir visiems kitiems, kas ją sutinka). Atsimenu, kaip asmeninio pokalbio metu ji papasakojo, kad būdama 17-18 metų ji visai kitaip žvelgė į pasaulį ir į savo ateitį. Ji papasakojo, jog visada manė, kad turės viską: didelę ir gerą šeimą, sėkmingą vyrą ir ne mažiau sėkmingus vaikus, turės namus ir viską, apie ką svajoja kiekviena moteris. O gyvenimas susiklostė visai kitaip – vyras, kuris smurtavo, skyrybos, nesąžiningi vyrai ir iš to kylančios pasekmės… Niekam nėra paslaptis, kad kadaise lankydavausi daugybėje grožio konkursų ir žinau kaip susiklostė gražiausių mūsų miesto merginų likimas. Daugeliu atveju man jų neįtikėtinai gaila. Jeigu man kada nors kas nors būtų pasakęs, kad šios merginos bus vienišos, nelaimingos ir niekam nereikalingos, aš tiesiog nusijuokčiau. Bet būtent taip ir yra! Ir nesiginčykite, o tiesiog manimi patikėkite. Ir jeigu taip nutiko joms, kaip gi tada klostosi gyvenimas visomis kitomis…
Mano vyriškoje kompanijoje nėra išskirtinai sėkmingų žmonių. Visi sportuoja, dirba, yra aktyvūs, malonūs bendravime, 22 – 35 metų. Trumpai tariant, gyvenimo stilius ir požiūris į daugelį vertybių jungia mus į vieną kompaniją. Kas įdomu – pusė jų nesusituokę. Kas baisiausia – aš žinau, jog jie visiškai realistiškai vertina perspektyvą išlikti tokiais iki gyvenimo pabaigos. Karta mes susitikome su vienu artimu draugu, kuris, kaip ir aš kadaise, išsiskyrė su savo mergina, galvodamas, kad šiame pasaulyje pilna daug geresnių partijų. Sakyčiau, kad šis vaikinas yra vienas kiečiausių mūsų kompanijoje (jį paprasta įsimylėti). Ir jis man pasakė, kad anksčiau net nesvarstė scenarijaus, pagal kurį jis liktų vienišas. Atrodė, kad vis tiek ką nors sutiks, o dabar viskas kitaip. Dabar jis visiškai šaltakraujiškai vertina galimybę likti vienišas.
Aš net nenutuokiu, kas įvyko šiame pasaulyje, kur įvyko šis lūžis, kai kiekvieną dieną atsiranda vis daugiau vienišų žmonių.
Dabar man 36 metai. Aš daug žinau ir daug moku. Žinau ką padaryti, kad gaučiau pinigų, žinau kaip užsitarnauti pagarbą ir pripažinimą, kaip prajuokinti ar priversti nekęsti. Tačiau aš nežinau, ką reikėtų padaryti, kad pamilčiau. Tai vienintelis jausmas, dalykas, emocija, kurios negalima iššaukti, sukurti, suvaidinti. Ji nepriklauso mums ir aš esu įsitikinęs, kad ji – Dievo dovana. Ir jeigu Dievas yra – jis yra meilė. Ir vargšas tas žmogus, kuris kadaise ją patyrė, nes mes mąstome santykinai ir, kartą ją pajautę, viską vertinsime per jos prizme – nėra nieko aukščiau už meilę. Ir jeigu šiuo metu jūs ką nors mylite, bet išoriniame pasaulyje kažkas jums atrodo ryškesnis, jaunesnis, įdomesnis, protingesnis, švelnesnis, žinokite, kad visa tai laikina, o meilė – amžina. Šviesos užges, jaunystė pasens, tai, kas buvo švelnu, sušiurkštės, protas praras aštrumą ir tik ji neturi būtojo laiko.
Jeigu šiuo metu šalia turite mylimą žmogų, nedrįskite jo palikti. Jokiais būdais! Visas jūsų gyvenimas susideda iš 5-6 vertingų žmonių, vieną iš kurių jūs pamilsite, jeigu žvaigždės susidėlios. O jeigu nesusidėlios, tai gali niekada neįvykti. Nesisvaidykite savo laime ir galimybėmis ją sukurti. Vėliau dėl to gailėsitės.
Norite žinoti kaip atrodo šis pasaulis? Tuomet paklausykite ir nedrįskite čia įžengti. Čia nėra nieko, į ką būtų galimą iškeisti meilę. Praėjus 5 metams, aš džiaugiuosi sutikdamas merginą, su kuria paprasta susikalbėti, galima normaliai bendrauti, juoktis ir džiaugtis gyvenimu. Aš pradėjau vertinti žmones, kurie sugeba bent ką nors pasakyti, pagalvoti, turėti savo nuomone ar ko nors norėti. Įdomu tai, kad savybė „tiesiog būti normaliu žmogumi“ – tapo tokia retenybe, už kurią galėtum daug ką atiduoti. O tokios savybės, kurios meilėje jums atrodo savaime suprantamos – pagarba, gerumas, nuoširdumas – čia yra retenybė. Meilėje negali būti kitokiu, o čia – daugeliui tai būdas išgyventi. Čia visi gražūs, visi ryškūs, bet beveik viskas, kas prieš 5 metus mane taip traukė, buvo apgaulinga, kenksminga ir nuodinga, kaip musmirės miške, kurios kažkodėl visada ryškesnės už baltus grybus.
Šiaip aš esu laimingas žmogus, nes mano gyvenime buvo laimė. Nors, kodėl buvo… dar bus. Ir jums linkiu to paties. Nepraleiskite jos.
