Viltimi ir darbu save gydo ir Klaipėdos universiteto Botanikos sode dirbančios ukrainietės Tatjana ir Ania.
KU Botanikos sodo direktorė Asta Klimienė „Vakarų ekspresui“ papasakojo, kad ukrainietės įstaigoje dirba nuo balandžio 1-osios ir yra labai darbščios, kantrios moterys.
„Jos anksčiau gyveno miestuose ir nebuvo dirbusios žemės darbų, tad fizinis krūvis joms yra tikrai nelengvas, tačiau nesiskundžia.
Sodino eglutes, žolę sėjo, žemę purena. Darbo čia netrūksta. Moterys dirba nuo 8 val. ryto iki 16 val. Pailsi per pertraukėles ir vėl nuoširdžiai pluša.
Dirba jos daug geriau nei daugelis darbuotojų, kuriuos mums rekomenduodavo darbo birža. Smagu, kad ir su kolektyvu draugiškai sutaria”, – gyrė svetimšales Botanikos sodo vadovė.
Jau užsimiršo viskas ir traukia namo
Su „Vakarų ekspresu“ ukrainietės sutiko pasidalinti savo istorijomis.
Tatjana pasakojo, kad į Klaipėdą atvyko iš Nikolajevo miesto.
„Išvykome iš Nikolajevo su anūku kovo 7 d. Anūkui mano 13 metų. Šiaip ne taip pasiekėme Klaipėdą. Migracijos tarnyboje mums pasiūlė apgyvendinimą Kalotėje. Gyvename name kartu su labai rūpestingais šeimininkais.
Pirmas įspūdis, kai atvažiavome į Klaipėdą, buvo nuostaba, kad čia tylu, bombos nesprogsta, lėktuvai neskraido.
Išgyvenę vos kelias savaites karo jau buvome atpratę nuo tylos. O dabar jau ir užsimiršo viskas, kaip slogus sapnas…
Man štai pavyko įsidarbinti Botanikos sode, anūkas lanko mokyklą, kurioje buvo sudarytos ukrainiečių mokinių klasės. Jis mokosi 7 klasėje.
Jam Klaipėdoje labai patinka, net išvažiuoti nenori. Man taip pat viskas čia labai gerai, tačiau jau noriu namo. Ilgiuosi savo vietos, draugų”, – atviravo Tatjana.
Žavisi Klaipėda
Moteris teigia, kad permainas, net ir geras, jai priimti yra sunku.
„Gal todėl, kad mano jau toks amžius. Nikolajeve buvo sava aplinka, įprasta rutina, o čia viskas kitaip.
Nikolajeve dirbau dideliame sandėlyje, logistikos srityje. Gyvenau daugiabutyje, septintam aukšte. O dabar nusileidau ant žemės. Gyvenu name ir dirbu su žeme. Botanikos sodo darbuotojos mums padeda, supranta, kad nieko nemokame, kad pavargstame greitai, ir per daug mūsų nespaudžia.
Man čia viskas nauja, įdomu ir labai gražu.
Žodžių trūksta, kaip pas jus gražu.
Nikolajevas – didmiestis, ten žalumos nedaug, vien betonas, daugiaaukščiai namai. O Klaipėdoje viskas taip kompaktiška ir žalia, tvarkinga, švaru.
Net oras Klaipėdoje mums neįprastas, pas mus dažniausiai šviečia saulė ir dabar jau karšta, abrikosai, gėlės žydi, o Klaipėdoje dar žiedų nėra, o oras toks nenuspėjamas.
Su anūku lankėmės Lietuvos jūrų muziejuje ir taip pat likome sužavėti. Viskas pas jus yra labai gerai. Ačiū, kad priėmėt mus, vargšus”, – su ašaromis akyse dėkojo Tatjana.
Nori tikėti pasaka
Pašnekovė sako skaičiuojanti dienas, praleistas ne namuose, tačiau grįžti negali.
„Jau daugiau kaip mėnuo esu ne namuose. Taip ilgu, tačiau suprantu, kad ten situacija dabar labai sudėtinga. Praėjusią savaitę buvo subombarduotas vandentiekis, visas Nikolajevas iki šiol be vandens.
Prieš Nikolajevą buvo Chersonas. Jis jau užimtas. Dabar liko Nikolajevas ir Odesa. Greičiausiai jam (Putinui – aut. past.) reikės Odesos ir jis pirmiausia bombarduos Nikolajevą. Dabar laukiame.
Artėja gegužės 9-oji. Rusams tai didelė šventė. Manau, kad jie nori iki jos būtinai nors ką nors užgrobti, kad galėtų švęsti pergalę. Gal po to ir sustos. Tikimės, kad taip ir bus. Nenoriu net girdėti žodžių „kas, jeigu“. Noriu tikėti, kad viskas bus gerai.
Gal Putinas pasiims Donecko sritį iki gegužės 9-osios, o mus paliks ramybėje ir išeis. Suprantu, kad tai pasaka, bet noriu ja tikėti.
Išsaugojo butą
Ania iš Kijevo į Klaipėdą atvyko su dviem vaikais ir anyta.
Jos anyta – ukrainietė, bet buvo ištekėjusi už jūrininko ir prieš 30 metų gyveno Klaipėdoje. Nuo tų laikų šeima čia turi butą, kurį nuomoja.
„Net paaiškinti negalime, kodėl to buto nepardavėme. Niekada nebūtume pagalvoję, kad mums teks sugrįžti ir gyventi jame tokiomis aplinkybėmis.
Kelionė iš Kijevo į Klaipėdą buvo labai ilga ir sunki. Atvažiavome čia sirgdami, su pakilusia temperatūra. Bet mūsų draugai, kurie gyvena bute, jau laukė mūsų nupirkę vaistų ir maisto pagaminę, jie labai palaikė mus pirmosiomis savaitėmis”, – pradėjo savo pasakojimą Ania.
Ramybės nebuvo nei mieste, nei kaime
Karo pradžią Ania prisimena kaip košmarą.
„Tai yra siaubinga. Mes naktį Kijeve atsibudome nuo bombų sprogimų. Pirma reakcija buvo šokas. Negalėjome patikėti tuo, kas vyksta. Atrodė, kad tai kažkoks filmas, bet jis ne apie mus.
Po dviejų bombardavimo dienų nusprendėme bėgti į kaimą, pas anytą, kuri gyvena 50 kilometrų už miesto. Bijojome, kad Kijevą užims rusai. Juk pirmosiomis karo dienomis nežinojome, atlaikys Ukraina ar ne.
Galvojome, kad kaime bus saugiau, nes namukai ten nedideli, yra rūsys, tačiau atsidūrėme mėsmalėje…
Rusai ėmė supti Kijevą aplink, eidami per kaimus. Buvo labai baisu. Mano vyras – kariškis. Jis paprašė, kad aš su vaikais ir anyta išvažiuotume. Nusprendėme važiuoti pas draugus į Mogiliovo Podolską, nepagalvojome, kad šalia Padniestrė ir ten nesaugu.
Ten pabuvome gal penkias dienas ir vėl ėmė kaukti sirenos. Vėl turėjome bėgti, tada jau per Moldovą, Vengriją iki pat Lietuvos. Buvo labai sunku.
Jeigu atvirai, tai niekada nebūčiau pagalvojusi, kad aš taip galiu. Aš šiek tiek vairuoju automobilį mieste, bet pervažiuoti per tiek šalių, skirtingais keliais…” – stebėjosi savo ryžtu Ania
Vaikas suaugo akyse
Moteris prisipažįsta, kad pirmas dvi karo savaites buvo ištikta šoko.
„Taip, aš vaikščiojau, valgiau, supratau, kad esu gyva, tačiau viskas atrodė tuštuma. Atrodė, kad nieko nejaučiu, tarsi būčiau mirusi. Yra toks psichologinis terminas “bėk ir apmirk”. Tai aš buvau panirusi į tą apmirimo būseną. Taip, mes matėme sprogstančias bombas, griūvančius namus, matėme, kaip degė naftos bazės…
Mano sūnus, 16-metis paauglys, staiga tapo suaugusiu. Jis tarsi perėmė tėvo vaidmenį. Tai jis užklijavo visus langus lipnia juosta prieš pasidedant bombardavimui. Nemiegojo naktimis ir sakydavo, kada mums leistis į rūsį, kada išlipti. Tai jis surinkdavo visus daiktus į kuprines, pasirūpindavo vandeniu ir jį sunešdavo į rūsį. Nes nusileisdami į rūsį mes nežinojome, kiek laiko jame turėsime praleisti.
Aš nieko negalėjau daryti. Man tai nebūdinga, paprastai esu gana aktyvi, o tada nieko negalėjau daryti.
Tuo momentu aš didžiavausi savo sūnumi ir kartu man buvo baisu, kad vaikas elgiasi kaip 40-metis vyras”, – liejo širdį ukrainietė.
Darbas gydo
Vos atvykusi į Klaipėdą, Ania nuėjo į Užimtumo tarnybą, iš kur buvo nukreipta į Botanikos sodą.
„Atvažiavau čia, atsisėdau ant suolelio ir pajutau nenusakomą ramybę. Tada ir pagalvojau, kad aš noriu čia dirbti. Nors nežinau, ką čia reikia daryti, bet aš noriu būti čia. Nuo balandžio 1 d. pradėjau dirbti. Tada jau emociškai jaučiausi geriau, jau po truputį grįžau į save.
Darbas ir ramybė gydo. Taip, fiziškai sunku. Aš nepratusi prie tokio darbo. Anyta, tiesa, turi daržą, bet manęs į jį neleisdavo, nes aš nieko nemoku.
Na, taip, aš suprantu, kad žemę reikia kasti, purenti, bet, pasirodo, yra dar ir taisyklės, kaip tai daroma. Dabar man visa tai – įdomu. Aš jau moku pasodinti eglutę. Žinau, kokio gylio turi būti duobė jai, ką daryti su šaknimis. Išmokau sėti žolę. Jau kuriu planus, ką padarysiu pas anytą, kur Kijeve žolytę pasėsiu”, – dalijosi patyrimu Ania, kuri pagal išsilavinimą yra buhalterė, tačiau Kijeve valdė nedidelį kelių butų nuomos verslą.

