Tiesa, – gana trumpai. Gal pusmetį. Kai turistinėje kelionėje po Jugoslaviją tragiškai žuvo Lionginas Alfonsas Garla, Arūnas iš skulptorių „kolchozo“ kieme persikėlė į jo dirbtuvę S. Daukanto 9-ajame name.
Lemtingasis skulptorių simpoziumas
Telšiuose gimęs A. Sakalauskas ir matęs, kaip gražėja Žemaitijos sostinė, sumąstė stoti į tuometinę tikrą menų profų „gimdyklą“ – Telšių taikomosios dailės technikumą. Jį baigęs, žinoma, patraukė į Dailės institutą Vilniuje. O po to vėl grįžo į Telšius, į tą patį technikumą. Bet jau dėstytojauti.
Kaip buvę nebuvę, tame technikume jis susipažino su Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu.
„Jis buvo atvykęs pasižvalgyti, kaip mes dirbame. Net neįtarėme, kad jis puoselėtų slaptą mintį. Ji paaiškėjo tik tuomet, kai pakvietė į Klaipėdą pokalbio. Rūpinęsis ne tik miesto augimu, kultūrinimu, audė sumanymą – panašų technikumą įsteigti ir Klaipėdoje.
Viską buvo apgalvojęs iki smulkmenų – kokiose patalpose galėtų būti pradžia, kas galėtų dėstyti vieną ar kitą discipliną. Ką galbūt parsivilioti į miestą. Tam patirties jau buvo sukaupęs: visa Lietuva žinojo, kad Klaipėda – dailininkų rojus. Pats įtikinamiausias tūzas privilioti į uostamiestį – butas. Ir kažkokios perspektyvos ateičiai”, – pasakojo p. Arūnas.
Juk net patys talentingiausi dailininkai – grafikai, tapytojai, tekstilininkai, skulptoriai, baigę institutą be darbo nelikdavo, su paskyrimais išvažiuodavo į miestelius vaikų prie menų pratinti, jų sugebėjimų ugdyti. Gaudavo ir tarnybėles kokioje gamykloje „tapyti“ plakatus darbo žmonių demonstracijoms gegužyje ir spalyje, na, dar kokių lozungų įmonių cechuose ar kiemuose papaišyti. O kaip tavo, menininko, likimas susiklostys – pačių reikalas. Arba – gal atsitiktinumas, kaip nutiko skulptoriui A. Sakalauskui.
Menų technikumo steigimo reikalams „nuplaukus“, A. Sakalausko A. Žalys nepamiršo – 1982 m. pakvietė dalyvauti skulptorių simpoziume Smiltynėje. Suvažiuodavo skulptoriai iš visos Lietuvos kalti skulptūrų parkui. Kiekvienas galėjo įgyvendinti savo sumanymus.
„Alfonsas Žalys kožną savaitgalį mus aplankydavo, žiūrėdavo, kas ką ir kaip daro, teiraudavosi, kas jam būdavo įdomu. Garmėdavome į miesto gamyklas, organizacijas ekskursuoti, surengdavo ir žvejybos “seansus” jūroje. Žinoma, visa tai teikdavo įspūdžių, manau, tai skatindavo ir kūrybingumą, ir simpatijas miestui.
Nors man ir taip jų nestigo, – mokyklines vasaras juk praleisdavau pas senelę iš tėvo pusės. Senelė gyveno prie autobusų stoties. Tad su draugais, įgytais Klaipėdoje, landžiodavome po kapines, vėliau virtusias Skulptūrų parku. Smalsumą žadindavo tokie paslaptingi paminklai žmonėms, apie kuriuos tuomet nieko nežinojau.
Šventadieniais senelė vesdavosi į bažnyčią. O paprastom dienom duodavausi kieme arba lėkdavome prie Dangės maudytis.
Klaipėda nebuvo man svetimas miestas. O kai Žalys pasiūlė iš Telšių kraustytis į Klaipėdą, jokių abejonių neturėjau. Tuo labiau – tas žadamas butas…
Darbo ieškoti turėjau pats. „Dailės“ kombinate mane „užskaitė“ skulptoriumi. Tai taip atsiradau ir skulptorių „kolchoze“ Simono Daukanto gatvėje”, – prisiminė A. Sakalauskas.
Grandiozinių darbų jose nesiėmė. Tenkinosi mažąja plastika.
„Net nežinau, kur ir kaip ji plačiai pasklidusi, nes skulptūrėles pristatydavau “Dailės„ kombinatui, kuris jau rūpindavosi jų tolesniu likimu “Dailės” salonuose. Kai parduodavo, tai ir honorarą gaudavau.
Na, o paraleliai dirbau dailės mokykloje pedagogu. Kaip ir daugelis Klaipėdoje susispietusių dailininkų. Tokie buvo mano pirmieji žingsniai mieste prie jūros”, – ir buities reikalų neslėpė skulptorius.
Jam didelį įspūdį padarė miesto vadovo rūpestis ne tik kūrybiniais dailininkų reikalais, bet ir buitimi. „Kartą jis manęs pasiteiravo – gal ko trūksta, gal ko reikia? Išdrįsau išlementi – sofa sulūžo… Netrukus sulaukiau Klaipėdos prekybos valdybos viršininko Arkadijaus Lichtinšaino sekretorės skambučio – kvietė ateiti pasiimti talono sofai nusipirkti. Juk viskas buvo didžiausias deficitas – net paprastos virtuvinės taburetės…“ – pasakojo stambaus sudėjimo skulptorius, kurio kaltui paklūsta ne tik lietuviški akmenys, bet ir įvairios kilmės granitas.
Jo kaltų marmuro skulptūrų lyg ir nepamenu… Gal per minkštas, ar ką?…
Kūrybinė raiška
Filosofas, kultūrologas, menotyrininkas, civilizacijos teoretikas, profesorius, humanitarinių mokslų srities filosofijos istorijos krypties habilituotas daktaras, akademikas, tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys Antanas Andrijauskas apie A. Sakalauską štai ką teigia: „Skulptorius yra žmogaus figūros plastinės interpretacijos, modernios meninės kalbos atstovas.
Jis savo kūryboje atsiribojo nuo siužetiškumo, jį labiau domina skulptūrinės formos sandara, medžiagos raiškumas, metaforos ir simboliai.
Jo kūrybinė raiška skleidžiasi tiek monumentaliuose darbuose, tiek mažųjų formų skulptūrinėje plastikoje. Įvairių meninių projektų iniciatorius, parodų kuratorius, leidinių apie dailę sudarytojas ir recenzuotojas.
Vilniaus dailės akademijos profesorius Arūnas Sakalauskas savo brandžia kūrybine patirtimi ilgus metus augina jaunąją Lietuvos dailininkų kartą.
Savo darbus yra eksponavęs parodose Lietuvoje, Latvijoje (Rygos kvadrienalė), Bulgarijoje, Danijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Dalyvavo simpoziumuose Bornholmo saloje (Danija) ir Klaipėdoje.”
Visas „Akvareles“, ne tik apie S. Daukanto g. 9-ąjį namą, galite rasti ČIA
