Vigilijus Jukna: Kada žemės ūkis Taps Nacionalinio Saugumo Dalimi?

darbopartija.lt nuotr. Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie tai, kad galime susidurti su maisto trūkumu arba jo kainos pakils kelis kartus. Daugelį metų žemės ūkį traktavome atsainiai, laikydami jį teršėju, blogų kvapų skleidėju ir kaltindami kitomis nebūtomis blogybėmis. Tačiau keičiantis geopolitinei situacijai, karo Ukrainoje metu, iškilo pagrindinis klausimas: ką ir už kiek ateityje valgysime? O kai klausimas susijęs su kiekvieno iš mūsų būtiniausių poreikių patenkinimu – tai tampa jau ne kažkelintos eilės klausimu, kaip buvo iki šiol. Kai kurios šalys jau pranešė stabdančios grūdų eksportą, Ukrainos eksporto apimtys taip pat sumažės, o trąšų kainos jau dabar „išskrido į kosmosą“. Visa tai turi tiesioginės įtakos ne tik mūsų žemės ūkiui, bet ir kiekvienam iš mūsų. Nes valgyti reikia kasdien, o jeigu pirminėje grandinėje esama sutrikimų, tai jos pasieks ir galutinį vartotoją. Pozicija, kad grūdai bus brangūs, tad jų pardavimas padengs išaugusius kaštus dėl trąšų, yra tiesiog trumparegiška. Taip, be jokių abejonių, esant grūdų deficitui, jų kaina kils. Taip, ūkininkai užsiimantys augalininkyste galbūt išloš, jeigu derlius bus geras. Tačiau ką daryti, pavyzdžiui ūkininkams užsiimantiems gyvulininkyste, juk pašarai irgi brangs, o kartu su jais ir mėsa, pienas, kiaušiniai ant kiekvieno iš mūsų stalo. O kaip šioje situacijoje tvarkysis valstybė? Koks yra valstybės požiūris į maisto politiką ir žmonių aprūpinimą maistu? Lengviausia palikti viską kaip yra, galbūt pabarstyti kompensacijų ir žiūrėti kaip žmonės sugebės išspręsti ir šią situaciją. Iš esmės – tai mėgstamiausia valdančiųjų strategija – stebėti, kaip žmonės mėgins išsikabaroti. Įpratome, kad viską galima nusipirkti ir atsivežti iš kitų šalių. Bet ateina laikai, kai tiesiog gali nebūti iš kur atsivežti arba sumokėti reikės labai brangiai. Todėl būtina pagaliau pradėti galvoti kaip užsidirbti patiems, o ne nuolat leisti uždirbti kitiems. Turime tinkamą klimatą Lietuvoje, turime ūkius, kurie yra pajėgūs aprūpinti valstybę ir žmones maisto produktais. Pagaliau turime gilias agrarines tradicijas. Tačiau dėl įvairiausių priežasčių žemės ūkis buvo nustumtas į paraštes. Kai prasidėjus COVID-19 pandemijai ES valstybės – narės tokios kaip, Prancūzija, Vokietija, Italija, Lenkija, Estija ir kt. nacionaliniai teisės aktais įtvirtino maisto pramonę kaip ypač svarbų pramonės sektorių ir patvirtino būtiniausias priemones, kurios reikalingos šakos gyvybingumui užtikrinti, mes vis dar kažko laukiame. Nacionalinėje saugumo strategijoje vienas iš uždavinių – užtikrinti aprūpinimą savo gamybos maisto ištekliais, naudojant vietines žaliavas. Kas buvo padaryta, kad ši užduotis būtų įgyvendinta? Panašu, kad tik padidinti biurokratiniai reikalavimai, bet realūs sprendimai nebuvo priimti. Vis dar kažko laukiama, įdomu ko? Šiandien tiesiog būtina kuo greičiau: • ūkininkams kompensuoti paskolų palūkanas ir taip sumažinti dalį finansinės naštos; • suteikti lengvatines paskolas apyvartinėms lėšoms; • lėšos turi pasiekti žemdirbius nedelsiant, o ne po kelių mėnesių, kitaip dalies ūkių tiesiog neliks; • būtina išnaudoti ES paramą ne tik investiciniams projektams, bet ir esamiems ūkiams jų palaikymui ir plėtrai; • Žemės ūkio ministerija privalo kuo greičiau parengti strategiją kaip palaikyti ir didinti maisto gamybą. Apsiklausti ar ūkininkai turi trąšų neužtenka. Dalis turi, dalis ne. Jei ir turi – tai šiam sezonui, o kas bus toliau? Be to reikėtų skatinti gamybą o ne ją mažinti. Būtina atsisakyti perteklinių aplinkosauginių reikalavimų dėl pūdymo, atstumų nuo griovių ir kt. Tuo tarpu plėsti javų plotus. Išnaudoti kiekvieną tinkamą žemės plotą vystant ir skatinant gamybą šiandieninėje situacijoje tiesiog būtina. Šiuo laikotarpiu būtina sumažinti biurokratinių reikalavimų gausą, peržiūrėti žaliojo kurso strategiją, aiškiai susidėlioti prioritetus. Reikalinga ilgalaikė perspektyva, kuri nesikeis pagal politinių kadencijų diskursus. Žemdirbiai turi žinoti, kad valstybė veikia kartu su jais ir tuomet galima bus padengti dalį nacionalinio saugumo klausimų. Maisto politikai privalu turėti vieną kryptį, nes reikia ne tik užtikrinti nenutrūkstamą maisto produktų ir žaliavų tiekimą, kurio reikia visiems šalies žmonėms, bet tuo pačiu ir skatinti ekonomiką. Maisto gamyba pagaliau turi tapti nacionalinės svarbos sritimi, jeigu norime užtikrinti kuo didesnę šalies nepriklausomybę nuo išorinių veiksnių. Kaip byloja lietuvių liaudies patarlė: geras gaspadorius vasarą taiso šlajas, roges, o žiemą ratus. Nepamirškime šito. → Paremkite infa.lt per PayPal, Patreon ar jums patogiu PAREMTI būdu. – Nuoširdžiai ačiū parėmusiems. Šaltinis:Infa.lt