Grįžęs namo po darbo tėvas nusprendė ramiai pažiūrėti futbolo varžybas, neapsikraudamas sutuoktinio ir tėvo pareigomis. Jis visiškai neturėjo noro migdyti spiegiančių vaikų.
Tačiau tą vakarą viskas turėjo pasikeisti – trenkusi durimis išėjo kantrybę praradusi žmona. Vaikai liko su tėvu. Nerūpestingas vyro gyvenimas gurkšnojant alų ant sofos staiga apsivertė aukštyn kojomis. Štai ką vyras parašė savo žmonai po kelių dienų:
„Brangioji,
prieš keletą dienų mes susipykome. Grįžau namo be galo pavargęs, buvo 8 valandos vakaro ir viskas, ko aš norėjau, – kristi ant sofos ir pažiūrėti futbolą.
Tu buvai blogos nuotaikos ir taip pat be galo pavargusi. Vaikai mušėsi, o mažylis be perstojo verkė, kol bandei jį užmigdyti.
Aš pagarsinau televizorių, kad to nebegirdėčiau.
„Juk nemirsi, jeigu šiek tiek padėsi ir prisidėsi prie vaikų auklėjimo?“ – paklausei manęs pritildydama garsą.
Piktai atrėžiau: „Visą dieną dirbau, kad tu galėtum būti namuose ir žaisti lėlių namelį.“
Prasidėjo ginčas, vienas po kito pasipylė argumentai. Tu verkei, nes pavargai ir pykai. Aš daug visko prikalbėjau. Tu šaukei, kad daugiau taip nebegali. Vėliau tu išbėgai iš namų ir palikai mane vieną su vaikais.
Man teko pačiam juos pamaitinti ir užmigdyti. Kitą dieną tu negrįžai. Darbe pasiėmiau laisvą dieną ir pasilikau su vaikais.
Išklausiau visus skundus ir šluosčiau ašaras.
Visą dieną sukau ratus po namus neturėdamas nė vienos laisvos minutės netgi nueiti į vonią.
Vienu metu šildžiau pieną, rengiau vaikus ir valiau virtuvę. Kartu.
Visą dieną buvau užrakintas namuose, neturėjau galimybės pasikalbėti su vyresniu nei 10-ies metų žmogumi.
Neturėjau galimybės normaliai prisėsti prie stalo ir pasimėgauti maistu – reikėjo nuolat prižiūrėti vaikus.
Jaučiausi toks išsekęs, kad galėčiau 20 valandų miegoti. Bet tai neįmanoma, nes mažylis prabunda kas 3 valandos ir verkia.
Išgyvenau be tavęs 2 dienas ir 1 naktį. Viską supratau.
Supratau, kaip tu pavargsti.
Supratau, kad būti motina – tai nuolat aukotis.
Supratau, kad tai daug sunkiau, nei 10 valandų praleisti biure sprendžiant finansinius klausimus.
Supratau – tu paaukojai savo karjerą ir materialinę laisvę, kad būtum šalia vaikų.
Supratau, kaip sunku, kai tavo finansinė padėtis priklauso ne nuo tavęs, o nuo tavo partnerio.
Supratau, kad aukuojiesi, kai atsisakai nueiti su draugais į vakarėlį arba sporto klubą. Tu tiesiog negali užsiimti mėgstama veikla ar paprasčiausiai išsimiegoti.
Supratau, ką jauti, kai tave užrakina su vaikais, ir praleidi viską, kas vyksta aplinkui.
Supratau, kodėl nusimeni, kai mano mama kritikuoja tavo auklėjimo metodus. Niekas nesupranta vaikų geriau nei jų motina.
Supratau, kad motinų atsakomybė – didžiausia visuomenėje. Deja, niekas to nevertina.
Rašau tau šį laišką ne tik tam, kad pasakyčiau, jog tavęs pasiilgau. Aš nenoriu, kad dar viena tavo diena praeitų be šitų žodžių:
„Tu labai drąsi, tau puikiai sekasi ir aš be galo tavimi žaviuosi!“
Svarbiausias žmonos, motinos ir namų šeimininkės vaidmuo iš tikrųjų yra mažiausiai vertinamas. Išplatinkite šį laišką tarp savo draugų, kad visi galų gale pradėtume vertinti svarbiausią profesiją – motinų.
