– Tekėk už manęs! – aistringas, gražus, įsimylėjęs, turtingas, na ne grafas, tai bent jau ūkininkas. – Nenoriu tekėti… – tingiai prieštaravo ji.
– Tekėk, nepasigailėsi! Visą gyvenimą tave mylėsiu, dievinsiu, rūpinsiuosi, o dar aš kepu skaniausią mėsą ant grotelių!
Mėsos Ragana nemėgo, bet maistą gaminantis vyras tikrai džiugino.
– Tik nesugalvok manęs apgaudinėti – nei mintyse, nei gyvenime!
– Kurgi tave apgaudinėsiu! – pasakė laimingas jaunikis ir išlėkė tvarkyti vestuvių reikalų.
Pavasario pradžioje iškėlė triukšmingas vestuves. Svečių suvažiavo net iš miestų.
Visi džiaugėsi, tik Ragana liūdnai žvelgė į savo šešias kates, įsikūrusias ant pečiaus. Laiminga Ragana – labai svarbu kaimui – žmonės džiaugėsi ne juokais. Ir apskritai pusmetį viskas kaime ėjosi tiesiog puikiai! Pavasarį laiku nutirpo sniegas, naktimis reguliariai nulydavo lietus ir derlius netruko pasirodyti. Šieno buvo tiek, kad užteko uždengti vargingiausiai gyvenančiųjų namų stogus!
Ir vieną dieną Ragana išskrido su reikalais, o grįžusi nerado vyro namuose. Katės įtariai žvelgė į daržinę. Ragana pažvelgė pro tarpelį ir pradėjo kviesti.
– Mielasis, ateik čia! – kol iš daržinės išlindo prasikaltęs katinas prabangiu kailiu.
– Aš gi sakiau, kad neapgaudinėtum manęs nei mintyse, nei gyvenime. Na, tai užeik į namus, būsi septintas! – atsiduso jauna Raganėlė, nusimovė nuo piršto žiedą ir pakabino jį ant grandinėlės šalia šešių kitų žiedų…
