Didžiajai Daliai Gyventojų į „kojinytę“ Nėra Ką Dėt

Nelygybei ir skurdui mažinti numatytas šiemetinis gyventojų pajamų augimas eilinį kartą neatliks savo funkcijos. Tie, kurie pernai svajojo apie galbūt geresnę dešrą, šiemet svajones užkasė po išaugusiomis sąskaitomis. Šimašiaus Vilnius čia vėl visus apspjovė: šildymo kainos kilo dvigubai ir daugiau kartų. Miestiečiams nesvarbu, ant dujų ar ant kokios kitos adatos sėdi Vilnius, jiems aišku, kad rinkta valdžia (ir valdžios iki šios) nepadarė namų darbų. Gyventojams taip pat mažai rūpi, kiek papildomų milijonų valstybė investuos į saulės ar mėnulio elektrines, nes nemirti iš bado ir nesušalti norisi dabar. Vyriausybė pareiškė siūlysianti laikinai mažinti pridėtinės vertės mokestį šildymui iki 0 proc. Šią iniciatyvą kritikuoja daugybė „ekspertų“, kai kurie ragina vyriausybę „nepataikauti“ žmonėms. Nesiimu spręsti apie vyriausybės iniciatyvos efektingumą, tačiau labai erzina verslo atstovų transliuojama žinutė. Kai tik prasidėjo pandemija ir ją lydintis karantinas, verslininkai vienas per kitą prašė vyriausybės kuo greičiau duoti pinigų, nes žlugsianti visa ekonomika. Net norėta išvengti piktnaudžiavimą užkardančių apribojimų bei įsipareigojimų, atseit pirma duokit, paskui jau žiūrėsim, ar tikslingai panaudota. Dabar, kai Lietuvos žmones užgulė aukštos kainos ir didžiulės sąskaitos, jiems verslui atstovaujantys „ekspertai“ siūlo pakentėti. Atseit kilo atlyginimai, pensijos, nedėkit, kas atliko į „kojinytę“ ir turėsit už ką susimokėt sąskaitas. Įtakingam bankui atstovaujantis ekonomistas eina dar toliau, jis sako: „Lietuviai turi daug pinigų, jie yra turtingi“. Taip, dalis jų tikrai turtingi (500 turtingiausių žmonių turtas sudaro daugiau nei 24 mlrd. eurų), tačiau didžioji dalis, nepriklausomai nuo ekonomikos augimo, galo su galu taip niekada ir nesudurs. Statistikos departamentas skelbia, kad 2020 m. iš 1,36 mln. dirbančių žmonių pusė uždirbo iki 804 eurų per mėnesį „į rankas“, o šios pusės pusė (340 tūkst. darbuotojų) – tik 591 eurą ir mažiau. Tie, kurie uždirba šiek tiek daugiau, viršvalandžius skaičiuoja šimtais per metus (yra atveju, kai jų susidaro ir 400 valandų, nors darbo kodeksas leidžia tik 180), o to kaina – paaukoti šeimos interesai ir sveikata. Streikuoti pasiryžusių Vilniaus viešojo transporto ir „Achemos“ darbuotojų atlyginimai statistikoje neatrodo labai prasti, bet juos jie uždirba nežmoniškų viršvalandžių sąskaita. Neretas po to dar uždarbiauja ir kitur, o pervargus sukeliamos ir avarinės situacijos. Tie patys ekspertai, pernai virkavę dėl neva per daug sparčiai augančio darbo užmokesčio (grėsmė Lietuvos konkurencingumui!), šiandien kalba apie būtinybę didinti gyventojų pajamas, kad tik nebūtų liečiami mokesčių klausimai. Taip, pajamas didinti reikia, ir automatinio darbo užmokesčio indeksavimo įstatymas čia galėtų pasitarnauti. Tik augimas turėtų ne vytis infliaciją, o ją viršyti. Dar geriau būtų suteikti darbuotojams patiems įrankį derėtis darbo vietose. Tas įrankis (staigmena!) – streikas! Liberalizuokime jo skelbimo procesus (dabar Lietuvoje praktiškai nėra galimybių surengti veiksmingą streiką pagal įstatymus), ir darbuotojai galės patys derėtis dėl algų, nelaukiant vyriausybės sprendimų. O valdžia, savo ruožtu, galėtų galų gale sutvarkyti mokesčių sistemą taip, kad pajamų mokestį būtų priversti mokėti ne tik pagal darbo sutartis dirbantys darbuotojai, o ir šimtatūkstantines ar milijonines pajamas gaunantys piliečiai. Be jokių lengvatų, landų ir progresyviai: daugiau moka tie, kurie daugiau uždirba. Politinėje darbotvarkėje mokesčių teisingumo klausimas pagaliau turi atsirasti pirmoje vietoje. Inga Ruginienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija