Gražinos Skiltis: Panikos Kėlimai Ir Šimtas Karstų

Panikos skleidimas Taip, esame pavargę. Taip, esame įsitempę. Taip, tereikia mažos kibirkštėlės kilti panikai. Nė kiek nenustebau, kai į elektroninį paštą „įkrito“ tokio turinio p. Adomo laiškelis: „Kai iš visų medijų kanalų man būgnija “bus karas, bus karas„, o tai dar patvirtina kai kurių valstybių valdžios pirmieji ir ne visai pirmieji asmenys, – ką turėčiau galvoti? O svarbiausia – ką daryti? Su žmona nusprendėme bent jau maisto atsargomis pasirūpinti, vandens “bambalių„ nusipirkome. O ką daugiau galėtume padaryti? Bent tiek ramybės – badu nemirsime“, – lyg su humoru, lyg sarkastiškai prisipažino p. Adomas. Stebėjau ir bekylančios panikos bangą socialiniuose tinkluose, kai žmonės vieni kitus ragino pasirūpinti tuo ir anuo. Eidama pirkti maisto ir pati pasidairiau degtukų ir žvakių. Neradusi įsielektrinau. Bet ne tiek, kad tų žvakių su degtukais lėkčiau ieškoti kituose prekybos centruose. Paskui pati iš savęs pasišaipiau – gal ne žvakės su degtukais ir maisto produktai būtų patys svarbiausi šiuolaikiniuose karuose. Juk ne ietys ir akmenys svarbiausi ginklai. Karų eigą galima „reguliuoti“ ir panikos bangomis. Ir gal net neįtariam, kokia mums nežinoma ginkluote. Kad ir kaip ten būtų, manau, svarbiausia neprarasti humoro jausmo. Šimtas karstų „Man taip pagailo tų vargšių gelstančių pušelių, susodintų į šimtą grubiai sukaltų medinių karstų. Dar labiau pagailo iškirstų medžių tiems karstams sukalti. Kad šios instaliacijos, rodomos Kauno banko patalpose, autorė – Džono Lenono našlė Joko Ono, įspūdžio tikrai nedarė. Nežinau, man tie naujieji menai tokia destrukcija, kažkodėl besitaikanti į meną“, – tarsi žirnius bėrė klaipėdietė p. Kristina, apsilankiusi Kaune, kuris tapo Europos kultūros sostine. Ponia Kristina pažėrė ir daugiau kritikos dėl renginių ta proga. Nebuvau, nemačiau. Diskutuoti nepuoliau. Tik manau, kad ne tik Lietuvoje, visam pasaulyje menininkai yra išsisėmę. O tuomet ir randasi destrukcija – knygose, teatre, dailėje, virstančioje pagaliukų ar vamzdžių instaliacijomis. Arba šokiruojančiomis skulptūromis, tapybos bjaurastimi. Ne, nesu saldaus saloninio meno šalininkė. Bet bjaurasties ir taip realybėje apstu. Kodėl tą bjaurastį turėčiau kentėti žiūrėdama spektaklį, skaitydama nevykusiai pasirinktą knygą? Arba žvelgdama į šimtą karstų su mirštančiomis pušelėmis? Dar galvoju, – kurie lietuvių literatūros kūriniai liks privalomose mokyklų programose?..