Šis vienintelis paveldosauginis ir tiesiogiai su Palangos grąžinimu Lietuvai 1921 m. susijęs paminklas pernai per audrą buvo paplautas jūros ir nuvirto žemyn į paplūdimį, suskilo į kelias dalis.
Ištisus dešimtmečius ties Būtinge pastatytas bei Lietuvos-Latvijos sieną žymėjęs obeliskas neliko be dėmesio ir buvo išgelbėtas Pasieniečių klubo bei Pajūrio regioninio parko direkcijos pastangomis. Riboženklis išvežtas į Girulius bei padėtas šalia Antrojo pasaulinio karo vokiečių baterijos „Memel Nord“ pietinio bloko.
Vis dėl to neseniai apsispręsta, kad kitame rajone ir etnografinėje dalyje šiam objektui – ne vieta, jis turi grįžti atgal į Palangos miesto savivaldybę. Taip nutarta po neseniai vykusio tarpžinybinio pasitarimo.
Laukia atgimimas Penktadienį į Klaipėdos rajone esančius Girulius atvykę komunalininkai specialia technika įkėlė obeliską į sunkvežimį ir išsivežė į saugomą bendrovės teritoriją didžiausias šalies kurorte. Ten obeliskas lauks savo atgimimo.
Palangos meras Šarūnas Vaitkus yra sakęs, jog kitų metų kurorto Savivadybės biudžete bus numatytos lėšas šiam paveldui restauruoti.
„Kartu derinsime veiksmus su pasieniečiais, paveldosaugininkais. Reikės parinkti ir tikslią vietą, kur jis bus perkeltas, tačiau jau sutarta, kad stengsimės obeliską grąžinti į pajūrį ties Būtinge. Šalia jo autentiškos vietos“, – teigė politikas.
Šventosios obelisko grąžinimui į dabartinę Palangos miesto savivaldybę neprieštarauja ir Pasieniečių klubo vadovybė. Anot minėtos organizacijos valdybos pirmininko Valentino Novikovo, šiuo klausimu buvo kalbėta ir su Valstybinės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotoju pulkininku Vidu Mačaičiu.
„Pagal 1993 m. Biržuose birželio 29 d. pasirašytą Lietuvos-Latvijos sienos astkūrimo sutartį, 6 jos punktą istoriniai riboženkliai yra paliekami savo vietose. Jie gali būti šalia naujųjų. Tad ir Šventosios obelisko perkėlimas netoli dabartinių demarkacinių riboženklių būtų teisėtas. Lietuvos-Latvijos siena ir 1921 m., ir po 1993 m. liko tokia pati“, – sakė V. Novikovas.
SUTVARKYS. Šalia apsauginio kopagūbrio ties Būtinge stovėjęs ir nugriuvęs, suskilęs obeliskas Palangos miesto savivaldybės lėšomis bus restauruotas ir atkurtas toks, koks buvo tarpukariu.
Svarstoma ir galimybė ne tik restauruoti, bet ir rekonstruoti šį tarpukario paveldo paminklą, nes jame dabar trūksta heraldikos. Ant obelisko buvo bronzinis diskas su Vyties ženklu.
Įdomu tai, kad bent kol kas nėra rasta ikonografinė medžiaga, kaip autentiškai tarpukariu atrodė būtent šis pajūrio obeliskas. Pavyzdžiui, vienoje 1930 m. nuotraukoje įamžintas Žagarės pasienio lietuviškasis obeliskas, kuris turėjo ne tik Vyties bareljefinį ženklą, bet ir Gediminaičių stulpus. Svarsoma, jog šie – saviveiklos rezultatas, o ant šventojiškio tokių nebuvo. Tai sąlyginai įrodo ir Aldonos Bagdonavičiūtės-Jankūnienės šeimos archyve saugoma 1936 m. nuotrauka, daryta Latvijos-Lietuvos pasienyje ties Būtinge, kurioje matyti du pasienio riboženkliai-obeliskai. Gediminaičių stulpų „karūnos“ nėra.
Anot KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiojo specialisto Laisvūno Kavaliausko, yra žinoma, jog heraldinį skydą su Vytimi būtent nuo Šventosios obelisko turi vienas privatus asmuo.
„Jis tą herbą saugo. Būsų buvęs nuplėštas ir prapuolęs pas kolekcininkus. Kiek žinau, žmogus mielai dovanotų autentišką ženklą kuriam nors muziejui. Tikrąjį skydą su Vytimi montuoti prie obelisko būtų netiksinga, nes pavogs: pragmatiškiau būtų pagaminti tikslią jo kopiją ir ją pritvirtinti. Kaip ir rekonstruoti kitas detales, buvusias ant obelisko. Jis yra labai reikšmingas tiek Palangai, tiek Lietuvai, nes unikalus. Pirmiausiai, tai labiausiai į Vakarus buvęs nutolęs sienos riboženklis. Na, ir vienintelis bent mums žinomas, išlikęs savo autentiškoje vietoje. Kol nenuplovė jūra“, – pasakojo L. Kavaliauskas.
KELIAUNINKAS. Į Girulius, šalia baterijos „Memel Nord“ suskilęs obeliskas pateko po pernai siautusios vėtros „Laura“, kuomet jūros nuo kopagūbrio buvo nuplautas žemyn į paplūdimį ir išgelbėtas.
Palangos miesto savivaldybės nuotr.
Istoriniai vingiai 1918 m. pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas vėliau lėmė ir Europos valstybių sienų perbraižymą, teritorijų pasiskirstymą bei naujų valstybių atsiradimą geopolitiniame žemėlapyje. Ne išimtis – ir mūsų pajūris.
Nors Lietuva gali pasigirti anksčiau (1918 m. vasario 16-ąją), nei Latvija (1918 m. lapkričio 18-ąją) paskelbusi apie valstybės atkūrimą, braliukai pirmieji buvo kitoje srityje. Latviai, kitaip nei lietuviai, nurodė ir savo valstybės sienas, kurios ėjo Kuršo gubernijos ribomis. Taip Latvijos teritorijoje pradžioje de jure, o vėliau ir de fakto atsirado visas Kuršas su Palanga.
Jau kitais metais, 1919-ųjų rudenį iš Liepojos prisistatė kuopa patrankomis, kulkosvaidžiais apsiginklavusių Latvijos kariškių. Anot Palangos miesto garbės piliečio Vitalijaus Litvaičio, nuplėšę ir sudraskę Lietuvos vėliavą, kaimynai pareiškė, kad Palanga yra jų valstybės teritorijos dalis ir, jei reikės, gins ją ginklu.
Tik po diplomatinio trilerio vertų derybų lygiai prieš šimtą metų, 1921-aisiais Lietuvos Respublika iš Latvijos perėmė 20 km Baltijos pajūrio ruožo tarp Palangos ir Būtingės kontrolę. Tarpininkaujant Edinburgo universiteto profesoriui, lordui Džonui Simpsonui, buvo pasiektas Lietuvą tenkinantis kompromisinis sprendimas. 1921 metų kovo 30 dieną pasirašytas susitarimo aktas, kuriuo Palanga iki Būtingės kaimo imtinai sugrąžinta Lietuvai. Palangos valdymą Lietuva perėmė kovo 31-ąją.
Lietuvos-Latvijos siena patvirtinta 1921 m. gegužės 14 d. 1929–1930 m. sausuma einanti siena buvo demarkuota. Šiuo tikslu įvairiose vietose pastatyti neįmantrūs, iš betono skiedinio pagaminti obeliskai. Kiek jų tiksliai būta, pasakyti sudėtinga, tačiau po Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis jų dingo nuo žemės paviršiaus. Yra žinoma, jog 7-9 lietuviški obeliskai vis dar yra likę, tačiau jie visuomenei nežinomi, nėra įtraukti ir į Kultūros paveldo departamento (KPD) Kultūros vertybių registrą (KVR). Ties Būtinge stūksojęs vadinamasis Šventosios obeliskas – vienintelis, kuriam suteikta valstybinė apsauga.
Šalia lietuviškojo obelisko-riboženklio buvo ir latviškas, tačiau braliukų reliktas žemyn nugarmėjo ir sudužo 2005 metais. Lietuviai nedelsė sureaguoti ir po metų mūsų tarpukarinį roboženklį įrašė į nekilnojamųjų KVR. Tačiau tai negarantavo jo apsaugos fiziškai.
Kaimynai tai, kas liko iš tarpukarinio obelisko, išsivežė, o lietuviškajama į pagalbą kasmet ateidavo pasieniečiai, savanoriai. Po vėtrų natūraliomis priemonėmis (žabų klojiniais, žabtvorėmis) vis buvo tvirtinamas kopagūbris. 2011-aisiais riboženklis restauruotas.
Vis dėlto stichija padarė savo: pernai, po pavasarinės audros „Laura“ ir mūsų obeliskas griuvo.
