Anykščiuose daugybę metų gyvena garsi audėja ir pynėja Veronika Limbienė. Ji sukūrė apie 70 originalių audimo raštų. Daug V. Limbienės audinių iškeliavo į užsienio šalis. Jos kūrybiniai darbai puošia privačius namus bei katalikų bažnyčias. Nuo 1962 m. V. Limbienė su savo darbais dalyvauja liaudies meistrų parodose, surengė keturias autorines parodas. Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, 1965 m. V. Limbienė, kartu su medžio drožėju Liudu Tarabilda, surengė pirmąją Anykščiuose liaudies meno parodą ir subūrė Anykščių liaudies meistrus į draugiją. V. Limbienė išaudė daugiau kaip 6 tūkst. lovatiesių bei smulkesnių audinių. Tautodailininkė iš šiaudų pina skrybėles, krepšelius ir dekoratyvines kompozicijas, veria šiaudinius sodus, riša verbas.
Artėjant 85-jam gimtadieniui, kurį Veronika švęs gruodžio 18 dieną, lankiausi pas tautodailininkę norėdama sužinoti, kokiomis nuotaikomis Veronika sutinka savo jubiliejų ir kokiomis ateities svajonėmis gyvena.
Miela Veronika, papasakokite, kokioje šeimoje gimėte, kiek turėjote brolių ir seserų?Gimiau Utenos rajono Kišūnų kaime, valstiečių Onos ir Kazimiero Baltakių šeimoje. Tėvelis turėjo 8 hektarus žemės. Aš buvau antras vaikas. Brolis Jonas buvo dviem metais vyresnis už mane. Po manęs tėveliai susilaukė dar vieno sūnaus ir dar vienos dukters.Kaip savyje atradote talentą austi? Gal Jūsų giminėje buvo „auksarankių“?Mano mama Ona buvo puiki audėja. Ji ausdavo milus iš vilnos, siūdavo šeimai viršutinius darbužius. Tėvelis Kazimieras buvo labai gabus žmogus. Kalvio ir staliaus darbai jo rankose tirpte tirpo. Prisimenu, kaip jis mums, savo vaikams, pagamino medines dėžutes-kuprines, su kuriomis šešis kilometrus eidavome į Duokiškio septynmetę mokyklą. Tėvelio tėtis Kazimieras irgi buvo nagingas meistras. Austi rinktinius rankšluosčius mane jaunystėje pamokė Danutė Baukytė iš gretimo kaimo. Tėvelis mirė, kai jam buvo 49-eri. Likom keturi našlaičiai, o mama buvo silpnos sveikatos. Atsimenu, kaip eidavom pas kaimynus bulvių kasti, o jie mums užmokėdavo maisto produktais. Pradėjau austi, nes labai nenorėjau eiti dirbti į kolūkį. Savarankiškai austi pradėjau pasisamdžiusi butą pas Giedraičius Nemeniūnų kaime, šalia Kamajų. Žmonės, išgirdę apie mane ir mano audinius, atvažiuodavo lovatiesių, rankšluosčių pirkti iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Tame kaime gyvendama ištekėjau pirmą kartą. Kadangi neturėjom kur gyventi, su vyru Stepu nusprendėm važiuoti gyventi į Anykščius, nes tai labai gražus miestas. Kaip Jums pavyko įsidarbinti Vilniaus kombinate „Dailė“?Kai savo išaustą lovatiesę nuvežiau parodyti į Vilniaus „Dailės“ kombinatą, mane iš karto priėmė į darbą audėja namudininke. Darbo pradžia „Dailės“ kombinate buvo nelengva. Veždavausi po 12-14 staltiesių autobusu į Vilnių, o atgal į Anykščius vykdama prisikraudavau siūlų būsimiems audiniams. Kartais mano sunkius nešulius patikrindavo, nes įtardavo, jog esu „spekuliantė“, bet turėjau visus leidimus, todėl tikrintojai mane greitai paleisdavo. Kuomet įsigijau automobilį, nuvykti į sostinę su audiniais tapo labai paprasta. Kombinate išdirbau 33-jus metus, tris mėnesius ir tris dienas. Man buvo suteikta penktoji, aukščiausia audėjos kvalifikacinė kategorija.Per ilgus darbo metus sukūrėte per 70 originalių audimo raštų. Papasakokite, kaip tie raštai gimdavo?Būdavo sėdžiu staklėse ir audžiu. Beaudžiant kyla mintys, pamatau būsimus raštus savo vaizduotėje. Tuomet tekdavo tai, ką sufantazavau, nusipiešti popieriuje, o vėliau naują raštą perkeldavau į audinį.Su medžio drožėju Liudu Tarabilda 1965 m. surengėte Anykščiuose pirmąją liaudies meno parodą ir subūrėte Anykščių liaudies meistrus į draugiją. Prisiminkite, kaip kūrėsi Liaudies meno draugijos Anykščių skyrius.Pradžia buvo nelengva, bet labai troškau visus Anykščių rajono tautodailininkus suburti į vieną būrį ir kūrėjų darbus parodyti plačiajai visuomenei. Sužinodavau adresus ir siųsdavau liaudies meno meistrams laiškus, kviesdama juos dalyvauti parodose. Važiuodavau pas tautodailininkus dviračiu, o jie savo kūrybinius darbus į Anykščiuose organizuojamas parodas dažniausiai atveždavo pasikinkę arklį.Ar turėjote mokinių, kurios troško tapti audėjomis?Išmokiau lovatieses austi anykštėnes Janiną Mislytę, Fenią Strazdienę, Marytę Meškauskienę. Merginos pas mane audėjos amato mokydavosi septynis–devynis mėnesius, o paskui lovatieses ausdavo savarankiškai. Mokinių, kurie norėjo išmokti austi juostas, turėjau labai daug.Ar audimas labai varginantis darbas?Kiekvieno darbo imdavausi su energija ir ausdavau lygtai būtų pirmasis mano darbo kūrinys. Jeigu nespėdavau kokios lovatiesės išausti per dieną, ją užbaigdavau naktį. Audimas yra sunkus darbas. Kai pavargdavau staklėse, imdavau pinti iš šiaudų. Vyras Romas būdavo šiaudų prikarpęs, man belikdavo iš paruoštų šiaudų nupinti sodus.Esate ne tik audėja, bet taip pat pinate šiaudines skrybėles, krepšelius, kuriate dekoratyvines kompozicijas, veriate šiaudinius sodus, rišate verbas, gaminate prakartėles ir pakulines skulptūrėles. Kaip visi šie darbeliai atėjo į Jūsų gyvenimą?Šiaudinius sodus, papuoštus saldainiais, popieriniais paukščiais pirmą kartą pamačiau giminaitės vestuvėse. Moterys, susėdę ratu, derėdavosi su piršliais ir dainuodavo: „Mūsų sode Dominykas, ten gyvena Ogrodnykas…“ Man kilo noras padaryti kažką panašaus. O gal man pavyks dar gražiau sodus suverti? Pabandžiau ir man labai patiko šitas užsiėmimas. Mintys gaminti suvenyrus kildavo, kai pamatydavau kitų auksarankiųׅ darbelius parodose. Daug naujų idėjų gimė žiūrint į angelus bažnyčiose. Šiaudines skrybėles pamėginau gaminti, nes mokėjau pinti iš vytelių ir šiaudų. Sovietmečiu iš šiaudinių juostelių buvau pasisiuvusi rankinuką. Vieną sykį iš baltų linų pagaminau lėlę Barbę 30 cm aukščio. Mano lėlytės buvo tokios populiarios, kad paskui dar trisdešimt pagaminau, bet beveik visas išdovanojau. Savo gamintais kūrybiniais darbais 28-erius metus, sovietmečiu ir Nepriklausomybės pradžioje, prekiavau prie Puntuko akmens. Tuometinė valdžia leisdavo prekiauti suvenyrais. Turistai mano gaminius noriai pirkdavo. Už šiaudinį sodą man mokėdavo po 3–5 litus. Ekskursantų tarpe populiariausios buvo mano kurtos raganos, kurias gamindavau iš lino.Kokie Jūsų atsiminimai iš dalyvavimo respublikinėse Dainų šventėse arba tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“?Dalyvauti įvairiose šventėse mane ir kitus tautodailininkus kviesdavo Anykščių kultūros centras. Centro meno kolektyvai važiuodavo į Dainų šventes, o mes, liaudies meistrai vykdavome kartu. Labai sutardavau su Anapilin iškeliavusiu tautodailininku, medžio drožėju Jonu Tvardausku. Per muges, įvairias šventes, festivalio „Skamba skamba kankliai“ metu darbuodavomės prie vieno stalo. Jonas droždavo iš medžio, o aš tuo metu pindavau iš šiaudų arba ausdavau juosteles.Kai prasidėjo Atgimimas, ausdavote ir siūdavote tautinius kostiumus? Kiek tautinių kostiumų esate išaudusi?Esu išaudusi sijonus, prijuostes, kiklikus ir marškinius dvidešimčiai tautinių kostiumų. Dar nesiruošiu mirti, bet labai norėčiau būti palaidota su tautiniais drabužiais.Kokie Jūsų pomėgiai be audimo? Galbūt jaunystėje buvote dainininkė ar šokėja?Nedainuoju, bet, kai buvau jauna, su malonumu šokdavau tautinius šokius. Labai mėgstu kompanijas. 25 kartus buvau pamerge, šešis kartus teko būti svočia. Turiu penkis krikštavaikius. Esu linksmo būdo. Jeigu tenka gulėti ligoninėje, neprarandu geros nuotaikos ir greičiau pasveikstu. Žmonės man dėkoja už optimizmą. Jie sako, kad iš manęs linksmumo pasisemia. Bendrauju su visais. Per pandemiją su draugais, kaimynais, giminėmis daugiausia tenka bendrauti telefonu. Mielai pasikalbu ir su savo, ir su vyro Romo giminėmis. Jaunesnės kartos žmonės, kurie man vaikais galėtų būti, sako: „Veronika, Jūs man nuotaiką praskaidrinote“.Kaip supratote, kad austi lovatieses ir gaminti tautodailės gaminius yra Jūsų pašaukimas?Mane gyvenimas privertė tapti audėja. Tačiau, jeigu būtų galima laiką atsukti atgal, su malonumu dirbčiau tą patį audėjos darbą.Ko palinkėtumėte sau artėjančio 85-mečio proga? Ir ko norėtumėte palinkėti „Šilelio“ skaitytojams?Sau palinkėčiau sveikatos ir neprarasti geros nuotaikos. Visiems skaitytojams linkiu gyventi santarvėje. O jaunimui palinkėčiau iš mūsų kartos pasimokyti tvirtybės, gerumo ir klausyti senolių patarimų. Birutė Venteraitienė
V. Limbienės asmeninio archyvo nuotraukos
Šaltinis: Nyksciai
