Pasakos – neatskiriama vaikystės dalis. Ir ne tik – visi psichologai patvirtins, jog jos daro nepamainomą naudą vaiko vystymuisi ir besiformuojančiai pasaulėžiūrai.
Kita vertus, pasakų yra įvairiam skaitovų amžiui. Jei jaunuoliui patiks pasakojimas apie ištaškytas raganos smegenis, mažas vaikas gali išsigąsti.
Štai 7 senos brolių Grimų pasakos, skirtos, matyt, N18 auditorijai.
1. Trys armijos chirurgai
Kitados aplink pasaulį keliavo trys pasipūtę armijos chirurgai. Užsukę į vidury miško stovinčią smuklę ir pasigyrę, jog yra geriausi pasaulyje chirurgai, išgirdo šeimininko prašymą įrodyti savo talentus. Jie sutiko – pirmasis chirurgas nusikirto ranką, antrasis išsiplėšė širdį, o trečiasis išsilupo akis, ir visi trys pažadėjo, jog rytojaus rytą prigydys visas kūno dalis atgal ir jos bus kaip čia buvusios.
Ne iš niekur tas pasitikėjimas: iš tikrųjų trijulė turėjo magišką tepalą, kuris prilipdydavo visas kūno dalis atgal.
Smuklės šeimininkas davė kūno dalis pasaugoti mergai, tačiau nakčia pas ją užsuko meilužis ir viskas baigėsi tuo, kad nesaugomus žmogienos kąsnelius sušveitė katinas.
Laimė, mergos meilužio būta kareivio, tad jis pagelbėjo jai: nukirto ranką neseniai pakartam vagiui, išpjovė širdį paskerstai kiaulei ir išlupo akis išdykėliui katinui.
Na, o chirurgai, kaip ir žadėję, prisigydė viską atgal ir iškeliavo savais keliais. Tačiau keista: pirmasis pastebėjo, jog atsirado kažkoks mistiškas potraukis vogti, antrasis netikėtai panoro voliotis purve, o trečiasis negalėjo miegoti, vis galvojo apie grindimis bėginėjančias pelytes.
Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Supratę, jog kažkas netaip, chirurgai grįžo į aną smuklę. Bet merga jau kažikadai buvo pasprukusi su savo kariūnu, o daugiau niekas nežinojo, kas nutiko.
Galiausiai buvo pasiektas kompromisas: kad chirurgai nesudegintų visos smuklės, šeimininkas atidavė visus turėtus pinigus.
Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis
2. Ežys Hansas
Kartą gyveno jaunas vyras, iš kurio nevaisingos žmonos šaipėsi visas kaimas. Nebežinodamas, ko griebtis, vyras paprašė Dievo vaiko, bent ežiuko.
Jo noras išsipildė – žmonai gimė pusiau žmogus, pusiau ežys. Pavadino jį Hansu.
Nesugalvodami, kur dar dėti tokį baugų pusžmogį, tėvai užkišo Hansą už viryklės ir paliko 8 metams. Tačiau berniukas nežuvo, atvirkščiai, jis išlindo ir paprašė pakaustyti gaidį, idant galėtų išjoti gyventi į mišką.
Tarp medžių jis miegojo ir grojo dūdmaišiu.
Sykį miške paklydo karalius, ir paprašė Hanso parodyti kelią. Hansas sutiko, bet tik už rašytinį pažadą, kad karalius mainais atiduos pirmą, kas jį pasveikins grįžusį. Tačiau karalius nujautė, kad šis sutvėrimas prieš jį nemoka skaityti, tad užrašė, kad sargybiniai nuvytų visus gaidžius jodančius pusžmogius, prisiartinusius prie karalystės.
Netrukus antras karalius pasiklydo tame pačiame miške. Hansas sutiko parodyti kelią, bet vėlgi iškėlė tokią pačią sąlygą kaip ir pirmajam karaliui – o šiojo namie laukė, kaip pasirodė, gražuolė dukra.
Taigi, Hansas iškeliavo į pirmąją karalystę, ten prasprūdo pro sargybą ir nudūrė nesąžiningojo karaliaus dukterį savo spygliais. Nukeliavęs į antrąją vedė princesę. Pirmąją naktį liepė sukrauti didelį laužą, o tuomet nusiplėšė savo ežišką odą ir sudegino. Pasirodė, jog po ja jis buvo gražus jaunuolis.
3. Dainuojantis kaulas
Kitados baisus šernas terorizavo karalystę – gadino pasėlius ir skerdė valstiečius. Nežinodamas, ką bedaryti, karalius pasiūlė savo vienintelę dukterį tam, kas užmuš žvėrį.
Pasisiūlė du broliai, vienas dėl garbės, kitas iš gerumo. Pasuko skirtingais keliais ir nuėjo ieškoti demoniškojo paršo.
Jaunesnysis brolis sutiko nykštuką, kuris, pajutęs, kad vaikino širdis tyra, davė jam stebuklingą ietį, galinčią nukauti pabaisą šerną. Brolis taip ir padarė – užmatęs šerną, perskėlė jo širdį į dvi dalis.
Tempdamas ant kupros įrodymą, jog karalystės vargai baigėsi, jaunasis brolis rado vyresnėlį geriantį tavernoje. Šis pasiūlė atšvęsti.
Nugirdęs broliuką vyresnysis užmušė jį ir užkasė po tiltu.
Pats apsiskelbė šerno nugalėtoju ir vedė karaliaus dukterį. Jaunėlį neva sudraskė šernas.
Žudikas gyveno ilgai ir laimingai…
Ir štai sykį piemuo rado seną kaulą. Paėmęs jį išraižė švilpuką ir prisidėjo prie lūpų. O tas kaulas priklausė nužudytajam broliui, ir kai piemuo papūtė, iš švilpuko pasigirdo daina apie įvykusią brolžudystę.
Piemuo nunešė švilpuką karaliui, o tas liepė pakasinėti po tiltu. Taip buvo rastas jaunėlio brolio kūnas.
Nedorasis brolis už bausmę buvo užsiūtas maiše ir nuskandintas.
4. Pelė, paukštis ir dešra
Gražioje trobelėje miške gyveno pelė, paukštis ir dešra. Kiekvienas turėjo savo pareigas – paukštis miške rinko malkas, pelė nešė vandenį ir kūreno židinį, o dešra virė valgyti – ir gyveno sau laimingai.
Tačiau sykį, berinkdamas malkas, paukštis sutiko seną bičiulį, kuris, išgirdęs apie darbų namuose pasiskirstymą, suniekino paukštį, kad jis taip sunkiai dirba, kol dešra su pele tinginiauja. Juk pastarajai tereikia užkurti ugnį, o pirmajai stovėti prie puodo. Paukštis pagalvojęs sutiko.
Kitą dieną jis pareiškė savo dviem draugėm, kad nebebus vergas, ir jei nori, lai pačios neša tas malkas.
Pelė su dešra nustebo, bet sutiko apsikeisti pareigom.
Ir štai dešra išėjo rinkti malkų.
Deja, net kitą dieną negrįžo, tad paukštis išskrido pažiūrėti. O, ką jis išvydo – nagi šunį, nasruose nešantį jo draugę dešrą. Paukštis maldavo paleisti dešrą, bet šuo nesutiko, neva dešra su savimi turėjo padirbtus dokumentus, ir už tai turėjo mirti.
Nusiminęs paukštis grįžo namo, o ten rado dar blogiau – bandydama gaminti, pelė įkrito į puodą ir išvirė gyva.
Negalėdamas rasti pelės, paukštis išvartė malkas, ir tos įplieskė namuose gaisrą. Paukštis nuskrido vandens, bet kibiras įkrito į šulinį nusitempdamas paskui save patį paukštį ir šis nuskendo.
5. Mergaitė be rankų
Kitą sykį malūnininkas kapojo malkas, kai išvydo senį. Pastebėjęs liūdną išraišką, senis nusijuokė ir pasiūlė malūnininkui visus pasaulio turtus už tai, kas stovi už jo malūno. Malūnininkas, galvodamas apie už malūno stovinčią obelį, sutiko. Senis pažadėjo sugrįžti po 3 metų.
Grįžęs namo malūnininkas pamatė savo dukrą, stovinčią po obelimi, ir suvokė, ką padaręs.
Senis (velnias) grįžo pasiimti, kas priklauso, tačiau malūnininko duktė laukė pasiruošusi: išsipraususi ir apsibrėžusi aplink save kreida ratą. Velnias negalėjo jos, tokios švarios, paliesti.
Įpykęs velnias liepė tėvui neduoti mergaitei vandens, kad ji negalėtų praustis. Tačiau mergaitę nuplovė jos ašaros. Tuomet velnias liepė malūnininkui nukirsti mergaitės rankas, tačiau ašaros nuplovė kruvinus strampus.
Velnias pasidavė.
Po tokių įvykių mergaitė nutarė išeiti iš namų. Po kurio laiko išalko ir priėjo vandens pilną griovį, už kurio buvo karališkas sodas, pilnas skanių kriaušių ir obuolių. Po greitos maldos ore radosi angelas ir nusausino griovį, ir mergaitė užsuko pasivaišinti kriaušyte.
Kitą dieną sodininkas pasakė matęs mįslingą berankį vaiduoklį, pavogusį kriaušę. Susidomėjęs karalius pasislėpė ir kitą naktį pats išvydo šį vaizdą.
Karalius įsimylėjo ir vedė berankę mergaitę. Pagamino dvi sidabrines plaštakas, kad jos būtų vietoj nukirstųjų.
Tačiau pamirštasis velnias pats nieko nepamiršo. Kai karalius iškeliavo į karą, velnias perrašė jo siunčiamus laiškus ir taip karaliaus motina gavo įsakymą nužudyti jo žmoną ir neseniai gimusį vaiką. Nepajėgdama įvykdyti tokio baisaus įsakymo, karaliaus motina liepė moteriai su vaiku bėgti, o vietoj jų paskerdė stirną, ir nusiuntė jos liežuvį bei akis kaip įrodymą, jog įvykdė įsakymą.
Supratusį, kas įvyko, karalių apėmė širdgėla. Jis prisiekė nė kąsnio burnoj neturėti, kol neras savo žmonos ir vaiko.
Karalius tęsė paieškas septynerius metus, ir Dievas palaikė jo gyvastį. Pagaliau jis rado savo mylimąją namelyje netoli pilies, tačiau nepažino, nes per tą laiką jos plaštakos ataugo.
6. Žąsiaganė
Vieną kartą karalienė išleido dukrą už princo. Kad kelionė pasisektų, karalienė iš savo kraujo sukūrė pakabuką, kuris apsaugos dukterį kelyje bei paskyrė du kompanionus – parankinę ir kalbantį žirgą.
Keliaudama princesė ištroško ir paprašė parankinės atnešti vandens iš gretimo upelio. Tačiau parankinė atšovė, jog ji nebus už tarnaitę, ir jei princesė norinti, lai pati atsinešanti vandens.
Kai princesė pasilenkė prie vandens, pakabukas nuslydo ir įkrito.
Supratusi, jog apsauga dingo, parankinė liepė apsikeisti drabužiais ir prisiekti niekada niekam nesakyti, kas jos iš tikrųjų yra. Priešingu atveju parankinė ją nužudytų.
Atvykusios į karalystę parankinė apsiskelbė princese, o tikroji princesė buvo pristatyta ganyti žąsų.
Idant neišaiškėtų klasta, netikroji karalaitė paskerdė kalbantįjį žirgą, tačiau tikroji princesė išprašė mėsininką pakabinti žirgo galvą ant miesto vartų, kad ji vis dar galėtų ateiti pasikalbėti.
Sykį berniūkštis pabandė išpešti auksinį plauką nuo tikrosios princesės galvos, ir netikėtai kilo baisingas vėjas, nuplėšęs jo kepurę. Berniūkštis paskundė keistą žąsiaganaitę, kalbančią su arklio kaukole ir galinčia valdyti vėją.
Karalius susidomėjo šia istorija ir paprašė žąsiaganės papasakoti savo istoriją. Mergelė atsakė negalinti.
Gudrus karalius pasiūlė, jog ji išsipasakotų viryklei, o pats slapta užlindo už jos ir viską girdėjo. Nieko nelaukdamas apvesdino savo sūnų su tikrąja karalaite, o apsišaukėlę nuogą įritino į statinę su dygliais ir tol tampė po miestą, kol ji mirė siaubinga mirtimi.
7. Trys gyvačių lapeliai
Tolimoje karalystėje gyveno karalius. Jis turėjo labai gražią, bet labai keistą dukterį. Ji turėjo daug gerbėjų, tačiau nesutiko tekėti, kol neras to, kuris sutiks būti palaidotas gyvas kartu su ja, jei ji mirs pirma. „Jei jis myli mane visa savo esybe, argi galėtų laimingai gyventi, jei mirčiau?“, – sakė princesė.
Tuo metu valstiečio sūnus išėjo iš namų pasipelnyti iš kareivio duonos. Kai visi kiti kareiviai žuvo, jis, su grupele kitų, ne tik išgyveno, bet ir išplėšė pergalę. Karalius apipylė jį turtais, tačiau tikruoju prizu tapo gražiosios princesės ranka. Ją išvydęs, vaikinas pamilo ir sutiko su jos sąlyga.
Po dviejų laimingų metų karalaitė susirgo ir mirė. Nors ir gedintis, bet vyras iškart ėmė ieškoti būdų, kaip išvengti baisiosios prievolės. Deja, sargyba užrakino jį princesės kapavietėje.
Kitą dieną karalaitis pamatė gyvatę, įšliaužusią pro skylę sienoje. Nieko nelaukdamas užmušė ją, kad ta nepakenktų karalaitės kūnui. Praalkęs karalaitis ketino suvalgyti roplį, bet tuomet antra gyvatė įsmuko vidun. Nušliaužusi prie negyvosios, ji uždėjo tris lapelius ant žaizdų ir pirmoji gyvatė prisikėlė iš mirusiųjų.
Abi roplės dingo, bet lapeliai liko, ir karalaitis grąžino savo žmonai gyvybę.
Abudu ištrūko iš mauzoliejaus ir nieko nelaukę įsėdo į laivą, plaukiantį į pilį.
Tačiau prisikėlusi karalaitė nebebuvo tokia, kaip anksčiau. Ji pamilo kitą vyrą – laivo kapitoną, ir nutarė nuskandinti dabartinį vyrą, idant galėtų susituokti su naujuoju.
Tarnas užmatė egzekuciją ir priplaukęs valtimi išgelbėjo karalaitį.
Kažkokiu stebuklingu būdu jiedu spėjo atsirasti pilyje anksčiau už laivą, kuriuo plaukė princesė, ir pranešti jos tėvui, kas įvyko.
Kai princesė su kapitonu atvyko, karalius nuteisė juos myriop paleidžiant į jūrą laivu skylėtu dugnu.
Parengė: E.
Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.
