1. Pirmoji pamoka, nors ir keista, – genio: „Realistinio fokusavimo pamoka“
Genys daugelį dalykų išmano geriau nei mes. Taip, jis daužo galvą į medį, bet daro tai labai sėkmingai. Jis – realistas: nebando sulaužyti medžio per pusę vienu smūgiu, kaip to nori dauguma mūsų, jis yra susifokusavęs – nestuksena medžio iš viso pusių. Jis susifokusavęs ir kala tik į vieną tašką, lėtai judėdamas kirmėliuko link. Mums gi reikia ne kirmėlės, bet iš karto visos gyvatės ir surasti ją norime ne kietame medyje, bet ant žemės, vos užbarstytą lapais.
2. Antroji pamoka – žuvies: „Srovės pamoka“
Žuvys visada plaukia prieš srovę, ir, nepaisant visuomenės nuomonės, tai yra teisingas pasirinkimas. Ji tai daro ne tam, kad apsunkintų savo gyvenimą, bet tam, jog perleistų per save daugiau vandens. Taip srovė perneša per ją daugiau maisto ir deguonies. Taip jos gyvenimas tik praturtėja. Skirtingai nei žuvys, žmonės visada stengiasi plaukti pasroviui, todėl vietoj 30 metų gyvenimiškos patirties patiriame vienerių metų gyvenimo patirtį 30 kartų. Mes nenorime išeiti iš komforto zonos, o vėliau stebimės, kodėl gyvenime buvo taip mažai galimybių. Norime laimėti gyvenimo loteriją netgi nepirkdami loterijos bilieto.
3. Trečioji pamoka – mažųjų liūtukų: „Susitepk snukį krauju“
Mažieji liūtukai moka mokytis. Jie mokosi iš vyresnių, labiau patyrusių liūtų. Ir mokosi ne iš knygų ar kalbų, o iš tikrųjų. Jie tiksliai žino – norint išmokti medžioti, reikia susitepti snukį krauju. Mes gi bijome susitepti net rankas. Sėdome už mokyklos stalų ir žiūrime į prie lentos stovintį kiškį, kuris moko mus medžioti. Arba užsidarome namuose ir mokomės savarankiškai, o kai ateina medžioklės metas, ne tik nemokame medžioti, bet ir bijome kraujo kvapo.
4. Ketvirtoji pamoka (socialinė) – šuns: „Pirmas pavizgink uodega“
XXI amžiuje jau nesvarbu, ką veiki pats, svarbu, kokiems poelgiams motyvuoji kitus žmones. Puikų pavyzdį rodo šuo. Jis nemąsto: „Iš pradžių atsivesk mane namo, pavalgydink ir išmaudyk, o vėliau aš pavizginsiu tau uodega.“ Šuo pirmas atiduoda savo jausmus, tik vėliau gauna tai, ko jam reikia. Tuo pačiu metu jis neverčia jūsų kažką duoti, jis daro taip, kad patys norite tai padaryti.
5. Penktoji pamoka – gyvatės: „Neverkšlenk“
Gyvatė nemąsto: „Neturiu nei rankų, nei kojų, turiu blogą regėjimą, gimiau ne toje šalyje, niekas manęs nemyli, mano tėvai manimi niekada nesirūpino.“ Gyvatė naudojasi tuo, ką turi, ir mes netgi bijome šio „neįgalaus“ gyvūno. Jeigu jai kažkas nepatinka, ji tiesiog nusimeta odą ir šliaužia toliau.
